Kuprelis154 psl. · apie 5 min.
XXXIV dalis84% kūrinio
154 psl.

Pamaldoms pasibaigus, kaip kulka, iš bažnyčios išlėkiau. Žmonės tik žiurėjo išsigandę. Matyt, mano gerai lėkta.

Ton pačion vieton, kur jos naktį laukiau, nudrožiau.

– Gal da ji laukia manęs? Vėliau atėjusi gal jieško?

Išbraidžiojau-išlandžiojau visą karklyną, vieną vietelę po tris-keturius kartus apsukau, nei pėdų nebuta.

– Kad nenueitų tik Raganakrumin? Kad tiktai nelauktų manęs tenai?

Ir tenai ji nelaukė ir tenai josios nebuvo.

– Kur gi ji butų? Kur pasidėtų?! – laksčiau laukais ir laužiau sau galvą. Kad bučiau, regis, įmanęs, tai bučiau ją taip rankomis suspaudęs, kad ji man aiškią mintį tartų.

Minčių daug buvo, ir vis įvairios begalo. Narpliojosi-pynėsi vienan mazgan.

Ir mazgas tas augo-didėjo.

– Eisiu tiesiai į Gervydžius. Visviena, kas bus, kas nebus. Pačių tėvų klausiu.

Keliu kleboną susitikau.

– Ar Tamsta nematei mano Kazės? – į jį priėjau.

– Kas su tavim yra? Ką tu dirbi? Ar tu iš proto neišėjai? Gi tu į žmogų nepanašus! – stvėrė mane už peties. Pritraukė į save, matyt vesti kur tai norėjo.

– Nematei? – paklausiau da kartą ir smarkiai paspurdėjęs išsiveržiau iš jo rankų.

Nešiausi toliau. Jis mane vijosi, bet nepavijo. Bėgau kaip nuo kažin ko.

Atsiduriau Gervydžių namuose. Įlėkiau grinčion. Durįs visur atviros, viduryje nei vieno žmogaus. Visi, tarytum, kur išbėgę, ar išsiviję ką.

Iš grinčios seklyčion.

Tuščia-dyka. Lova nerengta stovi. Patalas sudraikytas, pagalviai išmėtyti. Krašte iš-po nutrauktos marškos šiaudai styri.

– Čia jos gulėta! Čia jos miegota! – puoliau į lovą. Landžiau-gniaužiau tuos pagalvius, glaudžiau į save, bučiavau antklodę.

– Tai tu čia, sesele, miegojai. Tai tu čia svajojai apie... – nutruko mano balsas. Surėmė krutinę ir ją lyg medis koks užgulė. Lac man kas aišku pasidarė, lac supratau aš ką.

Kuogreičiausiai išbėgau iš seklyčios. Tarytum išstumė mane kas.

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.