Ant kiemo pamačiau Margį. Gulėjo pašalyje ir mąstė ką. Nei galvos į mane nepakėlė, lyg butų ir nematęs.
Išėjau iš kluono ir kojas man pakirto. Vos paeiti galiu.
Sunkiai-sunkiai prisiekiau namų.
– Nejaugi jos ir dabar pas mane nebus? O gal jau yra? – paskutinė vilties kibirkštėlė brakšterėjo.
Užėmęs kvapą prasivėriau priemenę. Tuojau ir grinčios durįs prasivėrė.
– Ar ne ji?! – topterėjo galvoje ir visas kunas nutirpo.
Ne, ne ji. Tai tarnaitė.
Šalta-šalta pasidarė ir akyse rukai paplito.
– Tamstos Kazė su Jastrebovu išdumė. Nebematysi jos daugiau... O ką, ar aš nesakiau, kad ji tokia? – ištrėškė į mane akis ir linksmai-karčiai nusišypsojo.
Prieš mane, regis, gili duobė prasižiojo ir aš jon puolu-grimzdu. Išlengvo-pamažėl. Žemiau ir žemiau...
Staigu, rodos, atgalion iškilau. Žiuriu prieš mane stovi didelė, baisi, kaip koks milžinas, moteriškė. Pasistiebiau ir drožiau jai kumsčia galvon. Ji pasilinko, mažesnė pasidarė, – aš jai kitą kartą.
– Už ką Tamsta mane daužai? Kuomi aš prasikaltau? A-jai, Dievuli mano, Dievuli! – girdžiu cypia ties mano ausimi.
Greitai apsisukau atgal, pro duris.
Pajaučiau, kad mane už skvernų kas griebia ir tempia į save:
– Kur Tamsta eini? Kur Tamsta eini? Neik! Neik! Pasilik čionai!
Pastumiau nuo savęs. Nubildėjo. Ir išėjau.
Regis einu pakalnėn, pakalnėn ir pakalnėn. Toli matau žiba sidabrinis paviršius vandens.
– Tai dugnas to klonio.
Priėjau į jį. Jis, tarytum, verda-putoja, plaka į kraštus. Bangos viena už kitą, didesnės, viena per kitą ritasi-verčiasi.
Visai priėjau. Brendu gilyn ir gilyn. Bangos kaskartą labiau murmuliuoja, pikčiau šniokščia apie mane.
Štai vis didesni volai prieš mane pučiasi-eina. Smarkiau lekia, stipriau daužos.
Brendu vis gilyn.
Nuo anos pusės, matau, atalekia, skubiai ataplaukia, per kitas bangas šokdama, baisų-baisioji banga. Prilėkė į mane, sudavė, apipylė visą ir nunešė-nunešė. Akyse vien balti, sidabriniai taškeliai mirgėjo, žalsvi ratai sukaliojosi. Ir supėlingavo kas. Supė meiliai-maloniai ir bučiavo slidžiom-švelniom lupom.
Paskui viskas prapuolė-nutilo. Nieko nesimatė. Ir man gera-gera pasidarė.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką Olesis sužino iš tarnaitės, kai Kazė neateina į sutartą vietą (1913 m. leidimas)?
Rašiniui: Meilė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.