Kuprelis155-156 psl. · apie 5 min.
XXXIV dalis85% kūrinio
155 psl.

Ant kiemo pamačiau Margį. Gulėjo pašalyje ir mąstė ką. Nei galvos į mane nepakėlė, lyg butų ir nematęs.

Išėjau iš kluono ir kojas man pakirto. Vos paeiti galiu.

Sunkiai-sunkiai prisiekiau namų.

– Nejaugi jos ir dabar pas mane nebus? O gal jau yra? – paskutinė vilties kibirkštėlė brakšterėjo.

Užėmęs kvapą prasivėriau priemenę. Tuojau ir grinčios durįs prasivėrė.

– Ar ne ji?! – topterėjo galvoje ir visas kunas nutirpo.

Ne, ne ji. Tai tarnaitė.

Šalta-šalta pasidarė ir akyse rukai paplito.

– Tamstos Kazė su Jastrebovu išdumė. Nebematysi jos daugiau... O ką, ar aš nesakiau, kad ji tokia? – ištrėškė į mane akis ir linksmai-karčiai nusišypsojo.

Prieš mane, regis, gili duobė prasižiojo ir aš jon puolu-grimzdu. Išlengvo-pamažėl. Žemiau ir žemiau...

Staigu, rodos, atgalion iškilau. Žiuriu prieš mane stovi didelė, baisi, kaip koks milžinas, moteriškė. Pasistiebiau ir drožiau jai kumsčia galvon. Ji pasilinko, mažesnė pasidarė, – aš jai kitą kartą.

– Už ką Tamsta mane daužai? Kuomi aš prasikaltau? A-jai, Dievuli mano, Dievuli! – girdžiu cypia ties mano ausimi.

Greitai apsisukau atgal, pro duris.

Pajaučiau, kad mane už skvernų kas griebia ir tempia į save:

– Kur Tamsta eini? Kur Tamsta eini? Neik! Neik! Pasilik čionai!

Pastumiau nuo savęs. Nubildėjo. Ir išėjau.

Regis einu pakalnėn, pakalnėn ir pakalnėn. Toli matau žiba sidabrinis paviršius vandens.

– Tai dugnas to klonio.

Priėjau į jį. Jis, tarytum, verda-putoja, plaka į kraštus. Bangos viena už kitą, didesnės, viena per kitą ritasi-verčiasi.

Visai priėjau. Brendu gilyn ir gilyn. Bangos kaskartą labiau murmuliuoja, pikčiau šniokščia apie mane.

Štai vis didesni volai prieš mane pučiasi-eina. Smarkiau lekia, stipriau daužos.

Brendu vis gilyn.

156 psl.

Nuo anos pusės, matau, atalekia, skubiai ataplaukia, per kitas bangas šokdama, baisų-baisioji banga. Prilėkė į mane, sudavė, apipylė visą ir nunešė-nunešė. Akyse vien balti, sidabriniai taškeliai mirgėjo, žalsvi ratai sukaliojosi. Ir supėlingavo kas. Supė meiliai-maloniai ir bučiavo slidžiom-švelniom lupom.

Paskui viskas prapuolė-nutilo. Nieko nesimatė. Ir man gera-gera pasidarė.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Ką Olesis sužino iš tarnaitės, kai Kazė neateina į sutartą vietą (1913 m. leidimas)?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: Meilė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.