Ant kiemo pamačiau Margį. Gulėjo pašalyje ir mąstė ką. Nei galvos į mane nepakėlė, lyg butų ir nematęs.
Išėjau iš kluono ir kojas man pakirto. Vos paeiti galiu.
Sunkiai-sunkiai prisiekiau namų.
– Nejaugi jos ir dabar pas mane nebus? O gal jau yra? – paskutinė vilties kibirkštėlė brakšterėjo.
Užėmęs kvapą prasivėriau priemenę. Tuojau ir grinčios durįs prasivėrė.
– Ar ne ji?! – topterėjo galvoje ir visas kunas nutirpo.
Ne, ne ji. Tai tarnaitė.
Šalta-šalta pasidarė ir akyse rukai paplito.
– Tamstos Kazė su Jastrebovu išdumė. Nebematysi jos daugiau... O ką, ar aš nesakiau, kad ji tokia? – ištrėškė į mane akis ir linksmai-karčiai nusišypsojo.
Prieš mane, regis, gili duobė prasižiojo ir aš jon puolu-grimzdu. Išlengvo-pamažėl. Žemiau ir žemiau...
Staigu, rodos, atgalion iškilau. Žiuriu prieš mane stovi didelė, baisi, kaip koks milžinas, moteriškė. Pasistiebiau ir drožiau jai kumsčia galvon. Ji pasilinko, mažesnė pasidarė, – aš jai kitą kartą.
– Už ką Tamsta mane daužai? Kuomi aš prasikaltau? A-jai, Dievuli mano, Dievuli! – girdžiu cypia ties mano ausimi.
Greitai apsisukau atgal, pro duris.
Pajaučiau, kad mane už skvernų kas griebia ir tempia į save:
– Kur Tamsta eini? Kur Tamsta eini? Neik! Neik! Pasilik čionai!
Pastumiau nuo savęs. Nubildėjo. Ir išėjau.
Regis einu pakalnėn, pakalnėn ir pakalnėn. Toli matau žiba sidabrinis paviršius vandens.
– Tai dugnas to klonio.
Priėjau į jį. Jis, tarytum, verda-putoja, plaka į kraštus. Bangos viena už kitą, didesnės, viena per kitą ritasi-verčiasi.
Visai priėjau. Brendu gilyn ir gilyn. Bangos kaskartą labiau murmuliuoja, pikčiau šniokščia apie mane.
Štai vis didesni volai prieš mane pučiasi-eina. Smarkiau lekia, stipriau daužos.
Brendu vis gilyn.
Nuo anos pusės, matau, atalekia, skubiai ataplaukia, per kitas bangas šokdama, baisų-baisioji banga. Prilėkė į mane, sudavė, apipylė visą ir nunešė-nunešė. Akyse vien balti, sidabriniai taškeliai mirgėjo, žalsvi ratai sukaliojosi. Ir supėlingavo kas. Supė meiliai-maloniai ir bučiavo slidžiom-švelniom lupom.
Paskui viskas prapuolė-nutilo. Nieko nesimatė. Ir man gera-gera pasidarė.
XXXV dalis
Aptilo ir ši audra. Silpnai ir retai dundėdama, yt butų baisiai pavargusi, traukiasi toliau. Pirmąją seka. Jeigu sužaibuoja, tai tiktai pats žaibas matosi. Nenušviečia jau jis nieko. Tamsa nebebėga nuo jo, nesislepia kampuose ir girios tankumyne. Drąsiai visur paplitusi.
Iš debesų likučių purškia lengvas lietutis ir prausia langelio stiklus. Tarytum prisigerinti nori. O pirmai koks piktas buvo.
Kambarėlyje truputį-truputį nušvito; vien širma pasidarė. Naktis, mat, kolei audra siuto-duko, užskleidė ant žemės savo juodus sparnus. Todel ir tamsa tokią drąsą ingavo.
Saulelė jau nusileidusi. Vakaruose vos švitena, lietaus nuplauta, aušružė. Išblyškusi-pabalusi tokia.
– Ar saulutė jau nusileidusi? – rupestingai klausia manęs Kuprelis. – Tu arčiau į langą sėdį, pažiurėk.
– Jau nusileido, – sakau del jo pro langą pažiurėjęs.
– A-a! Gaila begalo, – nuliudo jisai. – Kad gi šiandien negalima buvo pamatyti...
– Taigi, taigi negalima. Audros tos.
Nutilo jisai ir ramiai-iškilmingai kokį laiką tylėjo. Lyg matė ką gražaus, švento ir meldėsi sieloje. Paskum pakėlė galvą, žvilgterėjo į mane įstabiai, bet nieko nesakė, tiktai lyg pamatyti manyje ką norėjo.
Da valandėlę tyli. Mąsto-galvoja...
– Nubundu, gi šalta, drebulys mane krečia. Praveriu akis – naktis, dangus žvaigždėtas, mėnesiena.
– Kas čia butų? – pašokau ant kojų. Žvalgaus aplinkui. Nieko nesuprantu.
– Kur aš esu?... Ar miegojau lauke, ar ką? – klausiu savęs. – Sapnavau, rodosi. Baisus sapnas... Ar tik nesapnuoju ir dabar?
– Išvakaro nuėjau karklynan. Iš to tai galo ežero, į vieškelį. Laukiau tenai, laukiau... o kodel esu čia?... Kur mano rišulys? – pradėjau graibyties-jieškoti apie save.
Sustojau. Galvoje pradėjo lyg kas žybčioti, mirkčioti-šviesties. Bet ir vėl viskas nyksta-pasislepia.
Išsiėmiau laikrodėlį – tuojau dvylikta.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką Olesis sužino iš tarnaitės, kai Kazė neateina į sutartą vietą (1913 m. leidimas)?
Rašiniui: Meilė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.