Kuprelis157-159 psl. · apie 5 min.
XXXV dalis86% kūrinio
157 psl.

Aptilo ir ši audra. Silpnai ir retai dundėdama, yt butų baisiai pavargusi, traukiasi toliau. Pirmąją seka. Jeigu sužaibuoja, tai tiktai pats žaibas matosi. Nenušviečia jau jis nieko. Tamsa nebebėga nuo jo, nesislepia kampuose ir girios tankumyne. Drąsiai visur paplitusi.

Iš debesų likučių purškia lengvas lietutis ir prausia langelio stiklus. Tarytum prisigerinti nori. O pirmai koks piktas buvo.

Kambarėlyje truputį-truputį nušvito; vien širma pasidarė. Naktis, mat, kolei audra siuto-duko, užskleidė ant žemės savo juodus sparnus. Todel ir tamsa tokią drąsą ingavo.

Saulelė jau nusileidusi. Vakaruose vos švitena, lietaus nuplauta, aušružė. Išblyškusi-pabalusi tokia.

– Ar saulutė jau nusileidusi? – rupestingai klausia manęs Kuprelis. – Tu arčiau į langą sėdį, pažiurėk.

– Jau nusileido, – sakau del jo pro langą pažiurėjęs.

– A-a! Gaila begalo, – nuliudo jisai. – Kad gi šiandien negalima buvo pamatyti...

– Taigi, taigi negalima. Audros tos.

Nutilo jisai ir ramiai-iškilmingai kokį laiką tylėjo. Lyg matė ką gražaus, švento ir meldėsi sieloje. Paskum pakėlė galvą, žvilgterėjo į mane įstabiai, bet nieko nesakė, tiktai lyg pamatyti manyje ką norėjo.

Da valandėlę tyli. Mąsto-galvoja...

– Nubundu, gi šalta, drebulys mane krečia. Praveriu akis – naktis, dangus žvaigždėtas, mėnesiena.

– Kas čia butų? – pašokau ant kojų. Žvalgaus aplinkui. Nieko nesuprantu.

– Kur aš esu?... Ar miegojau lauke, ar ką? – klausiu savęs. – Sapnavau, rodosi. Baisus sapnas... Ar tik nesapnuoju ir dabar?

– Išvakaro nuėjau karklynan. Iš to tai galo ežero, į vieškelį. Laukiau tenai, laukiau... o kodel esu čia?... Kur mano rišulys? – pradėjau graibyties-jieškoti apie save.

Sustojau. Galvoje pradėjo lyg kas žybčioti, mirkčioti-šviesties. Bet ir vėl viskas nyksta-pasislepia.

Išsiėmiau laikrodėlį – tuojau dvylikta.

158 psl.

– Tuojau ir ji ateis.

– Bet kodel aš jos laukiau čia, kad sutarta tenai?

– Tenai tai ir mano daiktai.

Nusprendžiau eiti. Skubiai žengiau kelius žingsnius. Lac mane kas suturėjo, stapterėjau. Žiuriu į vandenį.

– Kur tos gražios bangos? Kur ta didelė banga? Kaip ji supė mane gražiai, kaip mylavo?

Priėjau patį kraštą. Ežeras tylus, paviršius, kaip sustingęs. Visas dangus jame nuskendęs. Lyg jis tenai ir nurimo.

– O da nesenai, kaip tik aš atėjau, jis pliuškenosi į kraštus, žavėjo juos. Dabar taip greitai...

Vėl mano galvoje pradėjo mirkčioti-šviesties. Aiškiau po truputį, aiškiau-aiškiau.

Umai aš į vendenį puoliau. Sulig kelių inbridau. Galvoje, visoje vaidentuvėje, lyg pašvaistė nušvito.

– Taip... taip... taip! – bėgau iš vandens, tarytum vėl juodą bangų kalną pamatęs. – Gal ne? Bet tarnaitė sakė... Ji žino... Jos paklausiu. Da kartą tepasako.

– Bet ji, Kazė, lauks manęs tenais. Tur-but jau atėjo.

– Tegul palaukia truputį, aš greitai-greitai...

Prilėkęs savo namelių ėmiau belsti į duris, daužyti į sienas.

Niekas negirdi.

Ėmiau duot kumsčia lango rėmuosna. Padaužysiu ir laukiu, padaužysiu ir laukiu. Vis viena. Net šaukti pradėjau. Išėjo galų-gale. Klausia:

– Ar tai Tamsta?

– Aš. Daryk greičiau!

Atidarė. Inėjau. Ir užmiršau, ką buvau klausti pasirengęs. Viskas susipainiojo-susimaišė.

– Ar šiandien Kazė nebuvo atėjusi? – klausiu nei iš šio, nei iš to.

– Kazė? Kazė gi vakar naktį su Jastrebovu išbėgo. Tamsta nežinojai? Aš gi, regis, sakiau jau.

– Tai nebeatėjo šiandien? – klausiu vis nieko nesuprasdamas. Man rodėsi, kad ji ne apie ją, bet apie kažin kokią mergiotę pasakojo.

– Kur gi ateis, kad jau jos nėra, – išbėgo.

– Kodel išbėgo?

– Nuo tėvų išbėgo. Ir nuo Tamstos kartu, – nusišypsojo į mane išpadilbų žvilgterėjusi.

– Nuo manęs?! – tarytum proto atgavau.

– Kaipgi. Labiausiai gal.

159 psl.

– Nuo manęs niekas nebėga, – sakau, – aš ne vilkas.

– Tamsta miegoti eik. Atrodai kažin kaip keistai, lac dešimts dienų butum laukais lakstęs.

– Eisiu. Nelįsk į mane! – Rodosi ją, rodosi kitą ką, kuris didelis ir juodas užu jos pečių stovėjo, pavariau nuo savęs.

Tarnaitė nuėjo prie savo lovos, o aš nuėjau savo kambarin. Pavaikščiojau truputį, pavaikščiojau išilgai jo. Galva, kaip puodas, ant pečių buvo. Viskas joje drumstėsi, maišėsi, virė išlengvo.

Vaikščiojau kreivuliuodamas, į kiekvieną kampą prieidamas, kiekvieną daiktą užkabindamas.

Užkliuvau fortepijono. Atsisėdau prie jo. Atsilošiau ant kėdės, užmerkiau akis; paėmiau vieną akordą, kitą. Tyliai-tyliai. Pagavo garsai, sužavėjo mano širdį ir sielą; mintis nunešė atgal, netolimon-artimon praeitin.

Galvoje pasidarė šviesu ir viskas aišku-aišku, kaip mėlynos gėlelės tarp rugių...

Lyg mane butų kas karšta geležimi palytėjęs, pašokau staiga nuo kėdės ir puoliau prie durių.

Tarnaitė, nusigandusi, atsisėdo lovoje.

– Kas Tamstai yr? Kas Tamstai yr?

Durįs priemenėn mane sulaikė. Užrakintos buvo. Ir rakto neradau jose.

– Kur raktas?! – tripterėjau į ją koja.

– Nežinau, – ramiai atsakė.

– Duok greičiau! – rėkiau nerimaudamas.

– Nežinau kur.

– Duok! – ėmiau daužyti kumstimis durysna.

– Kam Tamstai?

– Man reikia. Duok greičiau.

Išlipė iš lovos. Ilgai jieškojo, visur knisinėjo.

– Nežinau kur pasidėjo, – sustojo.

– Aš tau nežinosiu! – vėl pradėjau durysna belsti.

Da kiek pajieškojusi, rado, atrakino.

– Bet neišeik Tamsta kur.

Nieko neatsakiau.

– Kur gi Tamsta eini? – nusiminė ir nustvėrė mane už rankovės, yt pagalbos prieš ką melsdama.

Išroviau ranką ir išbėgau iš kiemo. Ji mane vytis. Sugrįžau ir norėjęs buvau pastumti ją nuo savęs griovin, ji greitai puolė prieš mane ant kelių ir sudėjo rankas.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Ką Olesis sužino iš tarnaitės, kai Kazė neateina į sutartą vietą (1913 m. leidimas)?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: Meilė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.