– Nuo manęs niekas nebėga, – sakau, – aš ne vilkas.
– Tamsta miegoti eik. Atrodai kažin kaip keistai, lac dešimts dienų butum laukais lakstęs.
– Eisiu. Nelįsk į mane! – Rodosi ją, rodosi kitą ką, kuris didelis ir juodas užu jos pečių stovėjo, pavariau nuo savęs.
Tarnaitė nuėjo prie savo lovos, o aš nuėjau savo kambarin. Pavaikščiojau truputį, pavaikščiojau išilgai jo. Galva, kaip puodas, ant pečių buvo. Viskas joje drumstėsi, maišėsi, virė išlengvo.
Vaikščiojau kreivuliuodamas, į kiekvieną kampą prieidamas, kiekvieną daiktą užkabindamas.
Užkliuvau fortepijono. Atsisėdau prie jo. Atsilošiau ant kėdės, užmerkiau akis; paėmiau vieną akordą, kitą. Tyliai-tyliai. Pagavo garsai, sužavėjo mano širdį ir sielą; mintis nunešė atgal, netolimon-artimon praeitin.
Galvoje pasidarė šviesu ir viskas aišku-aišku, kaip mėlynos gėlelės tarp rugių...
Lyg mane butų kas karšta geležimi palytėjęs, pašokau staiga nuo kėdės ir puoliau prie durių.
Tarnaitė, nusigandusi, atsisėdo lovoje.
– Kas Tamstai yr? Kas Tamstai yr?
Durįs priemenėn mane sulaikė. Užrakintos buvo. Ir rakto neradau jose.
– Kur raktas?! – tripterėjau į ją koja.
– Nežinau, – ramiai atsakė.
– Duok greičiau! – rėkiau nerimaudamas.
– Nežinau kur.
– Duok! – ėmiau daužyti kumstimis durysna.
– Kam Tamstai?
– Man reikia. Duok greičiau.
Išlipė iš lovos. Ilgai jieškojo, visur knisinėjo.
– Nežinau kur pasidėjo, – sustojo.
– Aš tau nežinosiu! – vėl pradėjau durysna belsti.
Da kiek pajieškojusi, rado, atrakino.
– Bet neišeik Tamsta kur.
Nieko neatsakiau.
– Kur gi Tamsta eini? – nusiminė ir nustvėrė mane už rankovės, yt pagalbos prieš ką melsdama.
Išroviau ranką ir išbėgau iš kiemo. Ji mane vytis. Sugrįžau ir norėjęs buvau pastumti ją nuo savęs griovin, ji greitai puolė prieš mane ant kelių ir sudėjo rankas.
– Neik Tamsta! Neik, neik. Kas gi bus? Kas gi bus? – pridususiu balsu dejavo.
Mane šaltis perėmė. Šiurpuliai sukratė. Lyg pririšė kas ant vietos. Noriu eiti – negaliu. Paskum tarytum atsiplėšiau ir lėkte nulėkiau toliau. Riščia bėgau. Ar vijosi, nežinau. Ir nesigirdėjo nieko.
XXXVI dalis
– Mergele mano, gražute mano, palikai mane vieną. Bastaus aš dabar vienas vargo bernelis šitam margame pasaulyje. Mylėjai mane, pamylėjai kitą, kitam savo širdelę atidavei. Kodel ne man, kodel ne man tą savo gerą širdelę skyrei? Kodel ne mane dabar myluoji, glaudi prie savo gražios krutinėlės, o jį, tą, svieto bjaurų atėjuna? Kodel ne man, o kodel jam, mergele numylėta, meilės daineles dainuoji? Jį, jį savo švelniuoju balseliu supiliuliuoji, jam dieną saulėtą sapną audi?!... Palikai, palikai mane vieną. Palikai. Pas jį nuėjai, – verkiau-liudėjau sopulio suspaustas, po senu ąžuolu sau prieglaudą radęs.
Ilgai ėjau iš namų išėjęs. Palikau tenai viską. Vien tą rišulį pasiėmiau, kurį buvau pagaminęs kelionei su ja.
– Rasiu da gal ją kur-nors, – galvojau-tikėjaus.
Toli nuėjau. Kad ir jieškoję, butų niekur manęs neradę.
Dieną miegojau kur-nors krumuosna įlindęs, o naktį ėjau-bėgau. Bijojau žmonių, bijojau jų sutikti. Man rodėsi, kad aš vienas žmogus, o jie visi kažin kokie baisųs žvėrįs, kurie mane visur seka-uodžia-genasi ir nori sugauti.
– Sugaus mane ir į mažus kąsnelius sudraskys. Kraują, kaip šernai, išgers.
Jeigu kur ir naktį pasivaidindavo man žmogus, tai dėtis neturėjau kur. Jau-jau, rodėsi, ir galas man bus.
Da, žinai, aš ir dabar bijau žmonių, labiausiai svetimo. Kad ką sutinku, tai tuojaus žiuriu, ar nekėčia jis iš savo pirštų nagų ir ar nesižioja į mane. Kad, tarytum, pasergėju kokį panašų judėjimą, tai bematant traukiuos šonan ir, ištrėškęs akis, jį seku.
Kartais vakarais, saulelei nusėdus, kad pritemus pradėdavo kilti iš pievų balti rukai, man neišpasakytai susispausdavo širdis ir perimdavo begalinis ilgėsis prie Kazės. Eidavau ton pievon, nerdavaus tan rukan.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kur Olesis gyvena, kai pabėga iš namų?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.