– Mergele mano, gražute mano, palikai mane vieną. Bastaus aš dabar vienas vargo bernelis šitam margame pasaulyje. Mylėjai mane, pamylėjai kitą, kitam savo širdelę atidavei. Kodel ne man, kodel ne man tą savo gerą širdelę skyrei? Kodel ne mane dabar myluoji, glaudi prie savo gražios krutinėlės, o jį, tą, svieto bjaurų atėjuna? Kodel ne man, o kodel jam, mergele numylėta, meilės daineles dainuoji? Jį, jį savo švelniuoju balseliu supiliuliuoji, jam dieną saulėtą sapną audi?!... Palikai, palikai mane vieną. Palikai. Pas jį nuėjai, – verkiau-liudėjau sopulio suspaustas, po senu ąžuolu sau prieglaudą radęs.
Ilgai ėjau iš namų išėjęs. Palikau tenai viską. Vien tą rišulį pasiėmiau, kurį buvau pagaminęs kelionei su ja.
– Rasiu da gal ją kur-nors, – galvojau-tikėjaus.
Toli nuėjau. Kad ir jieškoję, butų niekur manęs neradę.
Dieną miegojau kur-nors krumuosna įlindęs, o naktį ėjau-bėgau. Bijojau žmonių, bijojau jų sutikti. Man rodėsi, kad aš vienas žmogus, o jie visi kažin kokie baisųs žvėrįs, kurie mane visur seka-uodžia-genasi ir nori sugauti.
– Sugaus mane ir į mažus kąsnelius sudraskys. Kraują, kaip šernai, išgers.
Jeigu kur ir naktį pasivaidindavo man žmogus, tai dėtis neturėjau kur. Jau-jau, rodėsi, ir galas man bus.
Da, žinai, aš ir dabar bijau žmonių, labiausiai svetimo. Kad ką sutinku, tai tuojaus žiuriu, ar nekėčia jis iš savo pirštų nagų ir ar nesižioja į mane. Kad, tarytum, pasergėju kokį panašų judėjimą, tai bematant traukiuos šonan ir, ištrėškęs akis, jį seku.
Kartais vakarais, saulelei nusėdus, kad pritemus pradėdavo kilti iš pievų balti rukai, man neišpasakytai susispausdavo širdis ir perimdavo begalinis ilgėsis prie Kazės. Eidavau ton pievon, nerdavaus tan rukan.
Štai, rodosi, matau, kaip ten toliau, pačioje gilumoje, stovi ji, visa balta, apsisiautusi nuo galvos lig žemei dideliu permatomu apsiaustu ir šaukia, vilioja mane prie savęs. Bučiuoja ištolo ir regis va, tyliai-švelniai vardą taria: „Olesi, Olesi!” Lekiu prie jos, stengiuos nustverti rankomis. Ji lyg atatruksta nuo vietos, pakįla oran ir plaukia-skrenda pažemiu. Vejuos paskui. Ji bėga, bėga vis toliau. Jau pavargstu, užumuša kvapą, nei pats nejaučiu – krentu pievoje, ji vėl, matau, stovi ir šaukia mane: „Olesi, Olesi!”. Guliu, žiuriu į ją akis įsmeigęs. Ji, tokia graži, lengvutė, yt debesėlis, puiki, artinas prie manęs, artinas. Jau visai arti, tiktai penkiais žingsniais nuo manęs atokiai. Da arčiau, da arčiau. Va visai priėjo. Duoda ranką, kelia nuo žemės. Stveriu tą ranką, šokstu, ir ji jau bėga nuo manęs. Jau, regis, privysiu, prisieksiu, ir ji jau staiga palieka mane. Ištolo vėl šaukia-vilioja. Da kartą ji arti nuo manęs buvo, paskum pakilo ir miškan nuskrido-nubėgo. Įlėkiau paskui. Jieškau, graibau apie kiekvieną medį. Ji štai atsiliepia man per kelintą medį. „Au, aš čia!” Lekiu tenai, ji toliau-toliau: „Au! au! Olesi!” Va matau ji medyje ant šakos supasi-linguoja; šaka girgždžia ir jos šilkiniai plaukai nuo tylaus vėjalio čeža-švilpia. Pasalomis, slapstydamasi prieinu prie to medžio, tik taikau jau lipt, ji šust! ant kito. Tenai jau supasi-linguojas. Žiuri į mane, meiliai šypsosi ir piršteliu moja.
Išaušta ir niekur jau jos nebematau.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kur Olesis gyvena, kai pabėga iš namų?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.