Štai, rodosi, matau, kaip ten toliau, pačioje gilumoje, stovi ji, visa balta, apsisiautusi nuo galvos lig žemei dideliu permatomu apsiaustu ir šaukia, vilioja mane prie savęs. Bučiuoja ištolo ir regis va, tyliai-švelniai vardą taria: „Olesi, Olesi!” Lekiu prie jos, stengiuos nustverti rankomis. Ji lyg atatruksta nuo vietos, pakįla oran ir plaukia-skrenda pažemiu. Vejuos paskui. Ji bėga, bėga vis toliau. Jau pavargstu, užumuša kvapą, nei pats nejaučiu – krentu pievoje, ji vėl, matau, stovi ir šaukia mane: „Olesi, Olesi!”. Guliu, žiuriu į ją akis įsmeigęs. Ji, tokia graži, lengvutė, yt debesėlis, puiki, artinas prie manęs, artinas. Jau visai arti, tiktai penkiais žingsniais nuo manęs atokiai. Da arčiau, da arčiau. Va visai priėjo. Duoda ranką, kelia nuo žemės. Stveriu tą ranką, šokstu, ir ji jau bėga nuo manęs. Jau, regis, privysiu, prisieksiu, ir ji jau staiga palieka mane. Ištolo vėl šaukia-vilioja. Da kartą ji arti nuo manęs buvo, paskum pakilo ir miškan nuskrido-nubėgo. Įlėkiau paskui. Jieškau, graibau apie kiekvieną medį. Ji štai atsiliepia man per kelintą medį. „Au, aš čia!” Lekiu tenai, ji toliau-toliau: „Au! au! Olesi!” Va matau ji medyje ant šakos supasi-linguoja; šaka girgždžia ir jos šilkiniai plaukai nuo tylaus vėjalio čeža-švilpia. Pasalomis, slapstydamasi prieinu prie to medžio, tik taikau jau lipt, ji šust! ant kito. Tenai jau supasi-linguojas. Žiuri į mane, meiliai šypsosi ir piršteliu moja.
Išaušta ir niekur jau jos nebematau.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kur Olesis gyvena, kai pabėga iš namų?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.