Kuprelis162-163 psl. · apie 5 min.
XXXVI dalis89% kūrinio
162 psl.

Štai, rodosi, matau, kaip ten toliau, pačioje gilumoje, stovi ji, visa balta, apsisiautusi nuo galvos lig žemei dideliu permatomu apsiaustu ir šaukia, vilioja mane prie savęs. Bučiuoja ištolo ir regis va, tyliai-švelniai vardą taria: „Olesi, Olesi!” Lekiu prie jos, stengiuos nustverti rankomis. Ji lyg atatruksta nuo vietos, pakįla oran ir plaukia-skrenda pažemiu. Vejuos paskui. Ji bėga, bėga vis toliau. Jau pavargstu, užumuša kvapą, nei pats nejaučiu – krentu pievoje, ji vėl, matau, stovi ir šaukia mane: „Olesi, Olesi!”. Guliu, žiuriu į ją akis įsmeigęs. Ji, tokia graži, lengvutė, yt debesėlis, puiki, artinas prie manęs, artinas. Jau visai arti, tiktai penkiais žingsniais nuo manęs atokiai. Da arčiau, da arčiau. Va visai priėjo. Duoda ranką, kelia nuo žemės. Stveriu tą ranką, šokstu, ir ji jau bėga nuo manęs. Jau, regis, privysiu, prisieksiu, ir ji jau staiga palieka mane. Ištolo vėl šaukia-vilioja. Da kartą ji arti nuo manęs buvo, paskum pakilo ir miškan nuskrido-nubėgo. Įlėkiau paskui. Jieškau, graibau apie kiekvieną medį. Ji štai atsiliepia man per kelintą medį. „Au, aš čia!” Lekiu tenai, ji toliau-toliau: „Au! au! Olesi!” Va matau ji medyje ant šakos supasi-linguoja; šaka girgždžia ir jos šilkiniai plaukai nuo tylaus vėjalio čeža-švilpia. Pasalomis, slapstydamasi prieinu prie to medžio, tik taikau jau lipt, ji šust! ant kito. Tenai jau supasi-linguojas. Žiuri į mane, meiliai šypsosi ir piršteliu moja.

Išaušta ir niekur jau jos nebematau.

163 psl.

– Kaze! Kazyte brangi, ateik, sugrįžk-sugrįžk! Žiurėk, kaip čia gražiai raudona saulutė teka, purpuru dengia girių viršunes, rengia jo rubais mažus debesėlius. Kokie jie tylųs, kaip dailiai plaukia visa dangaus mėlynė jos pasitikti. Klausyk, kaip linksmai su baile paukštutės čiulba, tolimon kelionėlėn rengiasi-rokuojas. Kaip skris jos visos susitarę. Mažais ir dideliais bureliais. Stiprins-ramins vienos kitas. Gera joms bus, džiaugsis kartu prisiekę kitą šalį. Skristumėm ir mudu ir mudu šiltos šalelės jieškotumėm. Rastumėm ją ir apsidžiaugtumėm-apsidžiaugtumėm. Neneiktumėm nuo žiauraus vėjo, nespaustų mudviejų piktasai šaltis... Ir skridova... Tu viena išskridai... Su juo... Skrido du paukšteliai, vieną vanagas užklupo ir nuskrido tiktai vienas... Pakelyje kitą rado...

– Sugrįžk nuo jo, sugrįžk, Kazyte! Jį vieną palik. Jis ras ne vieną, daug. Palik jį, palik. Prie manęs ateik, man širdelę atiduok! Atimk nuo jo! – meldžiau ir mano maldai galo nebuvo.

Vėl grįždavau savo ąžuolan, įlįsdavau jo drėvėn ir užmigdavau tenai, lyg vandenyje nuskandintas. Jok sapnas neateidavo manęs nuraminti, palinksminti. Miegas juodas, kaip gili duobė ir tuščias buvo. Nubudęs jaučiau, kaip jis mane žemyn slėgė ir vėl savo juodon duobėn stumė.

Išalkęs bruknių, spalgenų pasirinkdavau. Sukramtydavau jas. Radęs kur, grybą išsikepdavau. Ir jau budavau sotus. Visai man mažai reikėjo. Gurkšnelį da vandens šaltinyje išgerdavau. Nuo jo man lengva-gera pasidarydavo, mintis prasiblaivydavo.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kur Olesis gyvena, kai pabėga iš namų?

Pasirink atsakymą

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.