Kuprelis163-164 psl. · apie 5 min.
XXXVI dalis89% kūrinio
163 psl.

– Kaze! Kazyte brangi, ateik, sugrįžk-sugrįžk! Žiurėk, kaip čia gražiai raudona saulutė teka, purpuru dengia girių viršunes, rengia jo rubais mažus debesėlius. Kokie jie tylųs, kaip dailiai plaukia visa dangaus mėlynė jos pasitikti. Klausyk, kaip linksmai su baile paukštutės čiulba, tolimon kelionėlėn rengiasi-rokuojas. Kaip skris jos visos susitarę. Mažais ir dideliais bureliais. Stiprins-ramins vienos kitas. Gera joms bus, džiaugsis kartu prisiekę kitą šalį. Skristumėm ir mudu ir mudu šiltos šalelės jieškotumėm. Rastumėm ją ir apsidžiaugtumėm-apsidžiaugtumėm. Neneiktumėm nuo žiauraus vėjo, nespaustų mudviejų piktasai šaltis... Ir skridova... Tu viena išskridai... Su juo... Skrido du paukšteliai, vieną vanagas užklupo ir nuskrido tiktai vienas... Pakelyje kitą rado...

– Sugrįžk nuo jo, sugrįžk, Kazyte! Jį vieną palik. Jis ras ne vieną, daug. Palik jį, palik. Prie manęs ateik, man širdelę atiduok! Atimk nuo jo! – meldžiau ir mano maldai galo nebuvo.

Vėl grįždavau savo ąžuolan, įlįsdavau jo drėvėn ir užmigdavau tenai, lyg vandenyje nuskandintas. Jok sapnas neateidavo manęs nuraminti, palinksminti. Miegas juodas, kaip gili duobė ir tuščias buvo. Nubudęs jaučiau, kaip jis mane žemyn slėgė ir vėl savo juodon duobėn stumė.

Išalkęs bruknių, spalgenų pasirinkdavau. Sukramtydavau jas. Radęs kur, grybą išsikepdavau. Ir jau budavau sotus. Visai man mažai reikėjo. Gurkšnelį da vandens šaltinyje išgerdavau. Nuo jo man lengva-gera pasidarydavo, mintis prasiblaivydavo.

164 psl.

Kai-kada net linksma man budavo. Vienas-vienas. Miške tylu, malonu. Retkarčiais kiškelis nusigandęs tarp krumelių švysterėja. Laputė pralekia, vilkas savo sermėgą parodo. Voveraitė riešutėlius lazdynuose braškina-gliaudo; įsikandusi po vieną apušin neša. Margasai genys medžiu šokinėja; kala, kaip įmanydamas, jį iš visų pusių. Žalvarniai pačiose viršunėse rėkauja, ant laibų šakelių supasi.

Neatsižiuriu aš į juos visus. Visi jie man artimi tapo, kaip giminės kokie; kaimynai, Kožną regis, jų pažinau, su kiekvienu, žvilgsniais susitikę, galvomis linkterėjame. Geniai ir mano ąžuolą kalė, nuo kirmelėlių gynė ir ne kartą voveraitė ant jo pasėdėti atlėkdavo. Ir lapė pro šalį nebijodavo prasmukti. Vilkas beveik kasdieną netolimais praeidavo.

Bet tokiai šviesiai valandėlei praslinkus, sunku, neišpasakytai sunku man budavo. Visi, rodosi, debesįs ant to miško užguldavo. Užtemdavo jame, lac saulelė visai butų pranykusi.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kur Olesis gyvena, kai pabėga iš namų?

Pasirink atsakymą

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.