Kai-kada net linksma man budavo. Vienas-vienas. Miške tylu, malonu. Retkarčiais kiškelis nusigandęs tarp krumelių švysterėja. Laputė pralekia, vilkas savo sermėgą parodo. Voveraitė riešutėlius lazdynuose braškina-gliaudo; įsikandusi po vieną apušin neša. Margasai genys medžiu šokinėja; kala, kaip įmanydamas, jį iš visų pusių. Žalvarniai pačiose viršunėse rėkauja, ant laibų šakelių supasi.
Neatsižiuriu aš į juos visus. Visi jie man artimi tapo, kaip giminės kokie; kaimynai, Kožną regis, jų pažinau, su kiekvienu, žvilgsniais susitikę, galvomis linkterėjame. Geniai ir mano ąžuolą kalė, nuo kirmelėlių gynė ir ne kartą voveraitė ant jo pasėdėti atlėkdavo. Ir lapė pro šalį nebijodavo prasmukti. Vilkas beveik kasdieną netolimais praeidavo.
Bet tokiai šviesiai valandėlei praslinkus, sunku, neišpasakytai sunku man budavo. Visi, rodosi, debesįs ant to miško užguldavo. Užtemdavo jame, lac saulelė visai butų pranykusi.
XXXVII dalis
Atėjo rugsėjo mėnuo. Pradėjo naktimis buti smarkios šalnos. Tintau nuo šalčio. Mažai jau ką gelbėjo ir sausi lapai, kurių savo drevėn buvau prisinešęs. Reikėjo buvo bėgti iš miško.
– Bet kur? Nejaugi prie žmonių grįžti?
– Negrįšiu prie jų! Negrįšiu!
Drebėjau net iš baimės pagalvojęs, kad reikia grįžti.
– Tai kur gi dėties? – klausiau primygęs savęs.
Nerasdavau atsakymo tan klausiman.
Kartą dingterėjo galvon laiminga, regis, mintis:
– Važiuosiu Jeruzalin. Pasimelsiu Kristaus karstui, nusiplausiu nuo nuodėmių ir jis man padės. Duos taip, kad rasiu ją... Butinai rasiu! – tvirtinau sau.
– Dievas sugrąžins ją prie manęs. Sugrąžins. Išklausys mano maldos. Ir bus ji galop mano. Bus!
Visai įsitikinau, kad kaip tiktai suvažinėsiu ton šventon vieton, tai ir susitiksiu su ja kur-nors, ji pati prie manęs ateis.
Jau va, regis, parvažiuoju iš tenai, vėl grįžtu Skruzdynuosna, vėl vargonininkauju. Sėdžiu sau prietemoje savo kambarėlyje. Tylu, niekur nieko. Staigu prasiveria durįs ir ji įlekia, visa raudona, sukaitusi, nuvargusi; puola man ant kaklo, skabina, bučiuoja ir sako:
– Aš tavo, tavo Olesėli! Tiktai tavo vieno! Myliu tave, gyvensiu su tavimi. Visados dabar, visados!
Jau ir neina nuo manęs. Nuo tos dienos pasilieka.
Ant rytojaus nešava užrašams. Kunigas apskelbia per tris savaites. Nekliudo nei tėvai. Su mielu noru sutinka, kraitį duoda. Paskum ir vinčius...
– Tikrai taip bus! Tikrai! – džiaugiaus, ausdamas vaidentuvėje gražius svajonių vaizdus.
Bet tai ne vaizdai rodosi, o tat, kas išties atsitiks. Ir visas tas matymas iš akių nesitraukia, vien tiktai juo ir gyvenu.
Tą pačią dieną palikau savo numylėtą drevę. Negaila buvo nei atsiskirti. Nesižvalgydamas išėjau iš miško.
Daug turėjau vargo, begalę rupesnių, kolei įsėdau galų-gale vagonan traukinio, vežančio keleivius į Austrijos rubežių. Nemaža tada žmonių važiavo kartu su manimi ton pačion vieton. Buvo trįs lietuvės: dvi senmergi, viena kokio tai kunigo sesuo, taip-pat nemažo metų skaičiaus. Lietuvis vienas, neskaitant manęs. Buvo tai dievo-maldingas, pasiturįs ukininkas, važiuojąs pasimelsti Kristaus karstui nebepirmą jau kartą. Visą kelionę jis tiktai ir šnekėjo su tomis trimis moteriškėmis. Aš su jais nesusipažinau. Nesinorėjo kažin kodel. Sėdėjau sau vienas, kokian-nors kampeliu įsispraudęs ir nieką nei žodžio netariau. Nei karto dagi nepriėjau prie vagono lango, kad pro jį pasigerėjus neregėtais da kraštais. Miestan taip-pat nebuvau jokian išėjęs. Kada visi maldininkai išeidavo pažiurėti miesto, aplankyti jo bažnyčių, permesti jose po vienus-kitus poterius, aš atsilikdavau geležinkelio stotyje. Vien tiktai laukiau, kad jie greičiau sugrįžtų, kad vėl galima butų važiuoti-artinties į tą stebuklingą šalį, į jos šventus miestus, kuriuose aš pagalbą tikėjaus rasti.
– Pasimelsiu tenai, tenai visą savo maldą išdėsiu. Toje pačioje vietoje, kur Dievo sunus, Dievas tikras, tris dienas uoloje ilsėjosi. Tai nuo vargų-kančių numylėtos žemės. Paskum, nuvertęs sunkų akmenį, žmonėms džiaugsmą-laimę atnešė... Atneš ir man. Atneš-atneš! Nušvis tad mano dienos.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.