Daug turėjau vargo, begalę rupesnių, kolei įsėdau galų-gale vagonan traukinio, vežančio keleivius į Austrijos rubežių. Nemaža tada žmonių važiavo kartu su manimi ton pačion vieton. Buvo trįs lietuvės: dvi senmergi, viena kokio tai kunigo sesuo, taip-pat nemažo metų skaičiaus. Lietuvis vienas, neskaitant manęs. Buvo tai dievo-maldingas, pasiturįs ukininkas, važiuojąs pasimelsti Kristaus karstui nebepirmą jau kartą. Visą kelionę jis tiktai ir šnekėjo su tomis trimis moteriškėmis. Aš su jais nesusipažinau. Nesinorėjo kažin kodel. Sėdėjau sau vienas, kokian-nors kampeliu įsispraudęs ir nieką nei žodžio netariau. Nei karto dagi nepriėjau prie vagono lango, kad pro jį pasigerėjus neregėtais da kraštais. Miestan taip-pat nebuvau jokian išėjęs. Kada visi maldininkai išeidavo pažiurėti miesto, aplankyti jo bažnyčių, permesti jose po vienus-kitus poterius, aš atsilikdavau geležinkelio stotyje. Vien tiktai laukiau, kad jie greičiau sugrįžtų, kad vėl galima butų važiuoti-artinties į tą stebuklingą šalį, į jos šventus miestus, kuriuose aš pagalbą tikėjaus rasti.
– Pasimelsiu tenai, tenai visą savo maldą išdėsiu. Toje pačioje vietoje, kur Dievo sunus, Dievas tikras, tris dienas uoloje ilsėjosi. Tai nuo vargų-kančių numylėtos žemės. Paskum, nuvertęs sunkų akmenį, žmonėms džiaugsmą-laimę atnešė... Atneš ir man. Atneš-atneš! Nušvis tad mano dienos.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.