Kuprelis165-167 psl. · apie 5 min.
XXXVII dalis91% kūrinio
165 psl.

Atėjo rugsėjo mėnuo. Pradėjo naktimis buti smarkios šalnos. Tintau nuo šalčio. Mažai jau ką gelbėjo ir sausi lapai, kurių savo drevėn buvau prisinešęs. Reikėjo buvo bėgti iš miško.

– Bet kur? Nejaugi prie žmonių grįžti?

– Negrįšiu prie jų! Negrįšiu!

Drebėjau net iš baimės pagalvojęs, kad reikia grįžti.

– Tai kur gi dėties? – klausiau primygęs savęs.

Nerasdavau atsakymo tan klausiman.

Kartą dingterėjo galvon laiminga, regis, mintis:

– Važiuosiu Jeruzalin. Pasimelsiu Kristaus karstui, nusiplausiu nuo nuodėmių ir jis man padės. Duos taip, kad rasiu ją... Butinai rasiu! – tvirtinau sau.

– Dievas sugrąžins ją prie manęs. Sugrąžins. Išklausys mano maldos. Ir bus ji galop mano. Bus!

Visai įsitikinau, kad kaip tiktai suvažinėsiu ton šventon vieton, tai ir susitiksiu su ja kur-nors, ji pati prie manęs ateis.

Jau va, regis, parvažiuoju iš tenai, vėl grįžtu Skruzdynuosna, vėl vargonininkauju. Sėdžiu sau prietemoje savo kambarėlyje. Tylu, niekur nieko. Staigu prasiveria durįs ir ji įlekia, visa raudona, sukaitusi, nuvargusi; puola man ant kaklo, skabina, bučiuoja ir sako:

– Aš tavo, tavo Olesėli! Tiktai tavo vieno! Myliu tave, gyvensiu su tavimi. Visados dabar, visados!

Jau ir neina nuo manęs. Nuo tos dienos pasilieka.

Ant rytojaus nešava užrašams. Kunigas apskelbia per tris savaites. Nekliudo nei tėvai. Su mielu noru sutinka, kraitį duoda. Paskum ir vinčius...

– Tikrai taip bus! Tikrai! – džiaugiaus, ausdamas vaidentuvėje gražius svajonių vaizdus.

Bet tai ne vaizdai rodosi, o tat, kas išties atsitiks. Ir visas tas matymas iš akių nesitraukia, vien tiktai juo ir gyvenu.

Tą pačią dieną palikau savo numylėtą drevę. Negaila buvo nei atsiskirti. Nesižvalgydamas išėjau iš miško.

166 psl.

Daug turėjau vargo, begalę rupesnių, kolei įsėdau galų-gale vagonan traukinio, vežančio keleivius į Austrijos rubežių. Nemaža tada žmonių važiavo kartu su manimi ton pačion vieton. Buvo trįs lietuvės: dvi senmergi, viena kokio tai kunigo sesuo, taip-pat nemažo metų skaičiaus. Lietuvis vienas, neskaitant manęs. Buvo tai dievo-maldingas, pasiturįs ukininkas, važiuojąs pasimelsti Kristaus karstui nebepirmą jau kartą. Visą kelionę jis tiktai ir šnekėjo su tomis trimis moteriškėmis. Aš su jais nesusipažinau. Nesinorėjo kažin kodel. Sėdėjau sau vienas, kokian-nors kampeliu įsispraudęs ir nieką nei žodžio netariau. Nei karto dagi nepriėjau prie vagono lango, kad pro jį pasigerėjus neregėtais da kraštais. Miestan taip-pat nebuvau jokian išėjęs. Kada visi maldininkai išeidavo pažiurėti miesto, aplankyti jo bažnyčių, permesti jose po vienus-kitus poterius, aš atsilikdavau geležinkelio stotyje. Vien tiktai laukiau, kad jie greičiau sugrįžtų, kad vėl galima butų važiuoti-artinties į tą stebuklingą šalį, į jos šventus miestus, kuriuose aš pagalbą tikėjaus rasti.

– Pasimelsiu tenai, tenai visą savo maldą išdėsiu. Toje pačioje vietoje, kur Dievo sunus, Dievas tikras, tris dienas uoloje ilsėjosi. Tai nuo vargų-kančių numylėtos žemės. Paskum, nuvertęs sunkų akmenį, žmonėms džiaugsmą-laimę atnešė... Atneš ir man. Atneš-atneš! Nušvis tad mano dienos.

167 psl.

Ir marėmis plaukiau lyg neplaukiau. Nemačiau-negirdėjau, kaip kas sirgo, kaip ką pikta liga tampė-draskė. Nesigerėjau nei puikiomis, kaip siekė mano ausis žodžiai, Graikijos salomis. Nei vienos jų nemačiau. Žiurėjau tiktai, akių neatitraukdamas, tan laikan, kada ją pamatysiu, kada ji, Dievo pasiųsta, prie manęs ateis. Tai šnekėjaus su ja, laimės sužavėtas, tai linksmai su josios tėvais apie Lietuvos reikalus tariaus. Tai, regis, tamsią-lytingą naktį nešiau kningas per rubežių, dalinau-skleidžiau jas po visus sodžius, po plačią Lietuvą. Ir raudonsiuliai, regis manęs nemato, nežino-nepatriuka. Niekas man nekliudo. Neingali kliudyti. Auga-kįla mano vardas, visi prie manęs eina-lekia, prašo patįs nušviesti jų kampelį. Ir šviesu jau visur paliko, raudonsiuliams nuo aiškios šviesos ir akįs apraipo; visi apžabalę savo kraštuosna išsigrudo. O Kazė myli, myli mane užtatai. Pati tą darbą padeda dirbti.

Laivas, tarytum tardamas mano svajonėms, išlengvo, maloniai supė. Nebuvo marėse nei audrų, nei didelių vėjų. Giedra buvo, begalo gera. Aš pats, tiesa, nemačiau, tiktai sprendžiau nuo laivo supimosi. Langelin iš savo kajutos tik rytą atsikėlęs žvilgterėdavau. Ant palubos jeigu ir išeidavau, vis per malonų jurininko patarimą, tai visviena, tarytum, nieko nemačiau... Pamatysiu jau, regis, ką-nors, pasirodo man tat indomu, pažiuriu valandikę. Atsigrįšiu, užmirštu, lyg kad ir nieko nebučiau matęs. Žiurėjau vis savo vaidentuvėn, savo mažutin, gražian pasaulin. Negalėjau iš jo išeiti, negalėjau atsiskirti.

Neindomios man buvo nei procesijos, nei sutikimai šventame mieste. Ėjau, vaikščiojau su kitais, lac šitą miestą ir jo žmones senai jau bučiau pažinęs.

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.