Kuprelis155-168 psl. · apie 30 min.
XXXIV dalis91% kūrinio
155 psl.

Ant kiemo pamačiau Margį. Gulėjo pašalyje ir mąstė ką. Nei galvos į mane nepakėlė, lyg butų ir nematęs.

Išėjau iš kluono ir kojas man pakirto. Vos paeiti galiu.

Sunkiai-sunkiai prisiekiau namų.

– Nejaugi jos ir dabar pas mane nebus? O gal jau yra? – paskutinė vilties kibirkštėlė brakšterėjo.

Užėmęs kvapą prasivėriau priemenę. Tuojau ir grinčios durįs prasivėrė.

– Ar ne ji?! – topterėjo galvoje ir visas kunas nutirpo.

Ne, ne ji. Tai tarnaitė.

Šalta-šalta pasidarė ir akyse rukai paplito.

– Tamstos Kazė su Jastrebovu išdumė. Nebematysi jos daugiau... O ką, ar aš nesakiau, kad ji tokia? – ištrėškė į mane akis ir linksmai-karčiai nusišypsojo.

Prieš mane, regis, gili duobė prasižiojo ir aš jon puolu-grimzdu. Išlengvo-pamažėl. Žemiau ir žemiau...

Staigu, rodos, atgalion iškilau. Žiuriu prieš mane stovi didelė, baisi, kaip koks milžinas, moteriškė. Pasistiebiau ir drožiau jai kumsčia galvon. Ji pasilinko, mažesnė pasidarė, – aš jai kitą kartą.

– Už ką Tamsta mane daužai? Kuomi aš prasikaltau? A-jai, Dievuli mano, Dievuli! – girdžiu cypia ties mano ausimi.

Greitai apsisukau atgal, pro duris.

Pajaučiau, kad mane už skvernų kas griebia ir tempia į save:

– Kur Tamsta eini? Kur Tamsta eini? Neik! Neik! Pasilik čionai!

Pastumiau nuo savęs. Nubildėjo. Ir išėjau.

Regis einu pakalnėn, pakalnėn ir pakalnėn. Toli matau žiba sidabrinis paviršius vandens.

– Tai dugnas to klonio.

Priėjau į jį. Jis, tarytum, verda-putoja, plaka į kraštus. Bangos viena už kitą, didesnės, viena per kitą ritasi-verčiasi.

Visai priėjau. Brendu gilyn ir gilyn. Bangos kaskartą labiau murmuliuoja, pikčiau šniokščia apie mane.

Štai vis didesni volai prieš mane pučiasi-eina. Smarkiau lekia, stipriau daužos.

Brendu vis gilyn.

156 psl.

Nuo anos pusės, matau, atalekia, skubiai ataplaukia, per kitas bangas šokdama, baisų-baisioji banga. Prilėkė į mane, sudavė, apipylė visą ir nunešė-nunešė. Akyse vien balti, sidabriniai taškeliai mirgėjo, žalsvi ratai sukaliojosi. Ir supėlingavo kas. Supė meiliai-maloniai ir bučiavo slidžiom-švelniom lupom.

Paskui viskas prapuolė-nutilo. Nieko nesimatė. Ir man gera-gera pasidarė.

XXXV dalis

157 psl.

Aptilo ir ši audra. Silpnai ir retai dundėdama, yt butų baisiai pavargusi, traukiasi toliau. Pirmąją seka. Jeigu sužaibuoja, tai tiktai pats žaibas matosi. Nenušviečia jau jis nieko. Tamsa nebebėga nuo jo, nesislepia kampuose ir girios tankumyne. Drąsiai visur paplitusi.

Iš debesų likučių purškia lengvas lietutis ir prausia langelio stiklus. Tarytum prisigerinti nori. O pirmai koks piktas buvo.

Kambarėlyje truputį-truputį nušvito; vien širma pasidarė. Naktis, mat, kolei audra siuto-duko, užskleidė ant žemės savo juodus sparnus. Todel ir tamsa tokią drąsą ingavo.

Saulelė jau nusileidusi. Vakaruose vos švitena, lietaus nuplauta, aušružė. Išblyškusi-pabalusi tokia.

– Ar saulutė jau nusileidusi? – rupestingai klausia manęs Kuprelis. – Tu arčiau į langą sėdį, pažiurėk.

– Jau nusileido, – sakau del jo pro langą pažiurėjęs.

– A-a! Gaila begalo, – nuliudo jisai. – Kad gi šiandien negalima buvo pamatyti...

– Taigi, taigi negalima. Audros tos.

Nutilo jisai ir ramiai-iškilmingai kokį laiką tylėjo. Lyg matė ką gražaus, švento ir meldėsi sieloje. Paskum pakėlė galvą, žvilgterėjo į mane įstabiai, bet nieko nesakė, tiktai lyg pamatyti manyje ką norėjo.

Da valandėlę tyli. Mąsto-galvoja...

– Nubundu, gi šalta, drebulys mane krečia. Praveriu akis – naktis, dangus žvaigždėtas, mėnesiena.

– Kas čia butų? – pašokau ant kojų. Žvalgaus aplinkui. Nieko nesuprantu.

– Kur aš esu?... Ar miegojau lauke, ar ką? – klausiu savęs. – Sapnavau, rodosi. Baisus sapnas... Ar tik nesapnuoju ir dabar?

– Išvakaro nuėjau karklynan. Iš to tai galo ežero, į vieškelį. Laukiau tenai, laukiau... o kodel esu čia?... Kur mano rišulys? – pradėjau graibyties-jieškoti apie save.

Sustojau. Galvoje pradėjo lyg kas žybčioti, mirkčioti-šviesties. Bet ir vėl viskas nyksta-pasislepia.

Išsiėmiau laikrodėlį – tuojau dvylikta.

158 psl.

– Tuojau ir ji ateis.

– Bet kodel aš jos laukiau čia, kad sutarta tenai?

– Tenai tai ir mano daiktai.

Nusprendžiau eiti. Skubiai žengiau kelius žingsnius. Lac mane kas suturėjo, stapterėjau. Žiuriu į vandenį.

– Kur tos gražios bangos? Kur ta didelė banga? Kaip ji supė mane gražiai, kaip mylavo?

Priėjau patį kraštą. Ežeras tylus, paviršius, kaip sustingęs. Visas dangus jame nuskendęs. Lyg jis tenai ir nurimo.

– O da nesenai, kaip tik aš atėjau, jis pliuškenosi į kraštus, žavėjo juos. Dabar taip greitai...

Vėl mano galvoje pradėjo mirkčioti-šviesties. Aiškiau po truputį, aiškiau-aiškiau.

Umai aš į vendenį puoliau. Sulig kelių inbridau. Galvoje, visoje vaidentuvėje, lyg pašvaistė nušvito.

– Taip... taip... taip! – bėgau iš vandens, tarytum vėl juodą bangų kalną pamatęs. – Gal ne? Bet tarnaitė sakė... Ji žino... Jos paklausiu. Da kartą tepasako.

– Bet ji, Kazė, lauks manęs tenais. Tur-but jau atėjo.

– Tegul palaukia truputį, aš greitai-greitai...

Prilėkęs savo namelių ėmiau belsti į duris, daužyti į sienas.

Niekas negirdi.

Ėmiau duot kumsčia lango rėmuosna. Padaužysiu ir laukiu, padaužysiu ir laukiu. Vis viena. Net šaukti pradėjau. Išėjo galų-gale. Klausia:

– Ar tai Tamsta?

– Aš. Daryk greičiau!

Atidarė. Inėjau. Ir užmiršau, ką buvau klausti pasirengęs. Viskas susipainiojo-susimaišė.

– Ar šiandien Kazė nebuvo atėjusi? – klausiu nei iš šio, nei iš to.

– Kazė? Kazė gi vakar naktį su Jastrebovu išbėgo. Tamsta nežinojai? Aš gi, regis, sakiau jau.

– Tai nebeatėjo šiandien? – klausiu vis nieko nesuprasdamas. Man rodėsi, kad ji ne apie ją, bet apie kažin kokią mergiotę pasakojo.

– Kur gi ateis, kad jau jos nėra, – išbėgo.

– Kodel išbėgo?

– Nuo tėvų išbėgo. Ir nuo Tamstos kartu, – nusišypsojo į mane išpadilbų žvilgterėjusi.

– Nuo manęs?! – tarytum proto atgavau.

– Kaipgi. Labiausiai gal.

159 psl.

– Nuo manęs niekas nebėga, – sakau, – aš ne vilkas.

– Tamsta miegoti eik. Atrodai kažin kaip keistai, lac dešimts dienų butum laukais lakstęs.

– Eisiu. Nelįsk į mane! – Rodosi ją, rodosi kitą ką, kuris didelis ir juodas užu jos pečių stovėjo, pavariau nuo savęs.

Tarnaitė nuėjo prie savo lovos, o aš nuėjau savo kambarin. Pavaikščiojau truputį, pavaikščiojau išilgai jo. Galva, kaip puodas, ant pečių buvo. Viskas joje drumstėsi, maišėsi, virė išlengvo.

Vaikščiojau kreivuliuodamas, į kiekvieną kampą prieidamas, kiekvieną daiktą užkabindamas.

Užkliuvau fortepijono. Atsisėdau prie jo. Atsilošiau ant kėdės, užmerkiau akis; paėmiau vieną akordą, kitą. Tyliai-tyliai. Pagavo garsai, sužavėjo mano širdį ir sielą; mintis nunešė atgal, netolimon-artimon praeitin.

Galvoje pasidarė šviesu ir viskas aišku-aišku, kaip mėlynos gėlelės tarp rugių...

Lyg mane butų kas karšta geležimi palytėjęs, pašokau staiga nuo kėdės ir puoliau prie durių.

Tarnaitė, nusigandusi, atsisėdo lovoje.

– Kas Tamstai yr? Kas Tamstai yr?

Durįs priemenėn mane sulaikė. Užrakintos buvo. Ir rakto neradau jose.

– Kur raktas?! – tripterėjau į ją koja.

– Nežinau, – ramiai atsakė.

– Duok greičiau! – rėkiau nerimaudamas.

– Nežinau kur.

– Duok! – ėmiau daužyti kumstimis durysna.

– Kam Tamstai?

– Man reikia. Duok greičiau.

Išlipė iš lovos. Ilgai jieškojo, visur knisinėjo.

– Nežinau kur pasidėjo, – sustojo.

– Aš tau nežinosiu! – vėl pradėjau durysna belsti.

Da kiek pajieškojusi, rado, atrakino.

– Bet neišeik Tamsta kur.

Nieko neatsakiau.

– Kur gi Tamsta eini? – nusiminė ir nustvėrė mane už rankovės, yt pagalbos prieš ką melsdama.

Išroviau ranką ir išbėgau iš kiemo. Ji mane vytis. Sugrįžau ir norėjęs buvau pastumti ją nuo savęs griovin, ji greitai puolė prieš mane ant kelių ir sudėjo rankas.

160 psl.

– Neik Tamsta! Neik, neik. Kas gi bus? Kas gi bus? – pridususiu balsu dejavo.

Mane šaltis perėmė. Šiurpuliai sukratė. Lyg pririšė kas ant vietos. Noriu eiti – negaliu. Paskum tarytum atsiplėšiau ir lėkte nulėkiau toliau. Riščia bėgau. Ar vijosi, nežinau. Ir nesigirdėjo nieko.

XXXVI dalis

161 psl.

– Mergele mano, gražute mano, palikai mane vieną. Bastaus aš dabar vienas vargo bernelis šitam margame pasaulyje. Mylėjai mane, pamylėjai kitą, kitam savo širdelę atidavei. Kodel ne man, kodel ne man tą savo gerą širdelę skyrei? Kodel ne mane dabar myluoji, glaudi prie savo gražios krutinėlės, o jį, tą, svieto bjaurų atėjuna? Kodel ne man, o kodel jam, mergele numylėta, meilės daineles dainuoji? Jį, jį savo švelniuoju balseliu supiliuliuoji, jam dieną saulėtą sapną audi?!... Palikai, palikai mane vieną. Palikai. Pas jį nuėjai, – verkiau-liudėjau sopulio suspaustas, po senu ąžuolu sau prieglaudą radęs.

Ilgai ėjau iš namų išėjęs. Palikau tenai viską. Vien tą rišulį pasiėmiau, kurį buvau pagaminęs kelionei su ja.

– Rasiu da gal ją kur-nors, – galvojau-tikėjaus.

Toli nuėjau. Kad ir jieškoję, butų niekur manęs neradę.

Dieną miegojau kur-nors krumuosna įlindęs, o naktį ėjau-bėgau. Bijojau žmonių, bijojau jų sutikti. Man rodėsi, kad aš vienas žmogus, o jie visi kažin kokie baisųs žvėrįs, kurie mane visur seka-uodžia-genasi ir nori sugauti.

– Sugaus mane ir į mažus kąsnelius sudraskys. Kraują, kaip šernai, išgers.

Jeigu kur ir naktį pasivaidindavo man žmogus, tai dėtis neturėjau kur. Jau-jau, rodėsi, ir galas man bus.

Da, žinai, aš ir dabar bijau žmonių, labiausiai svetimo. Kad ką sutinku, tai tuojaus žiuriu, ar nekėčia jis iš savo pirštų nagų ir ar nesižioja į mane. Kad, tarytum, pasergėju kokį panašų judėjimą, tai bematant traukiuos šonan ir, ištrėškęs akis, jį seku.

Kartais vakarais, saulelei nusėdus, kad pritemus pradėdavo kilti iš pievų balti rukai, man neišpasakytai susispausdavo širdis ir perimdavo begalinis ilgėsis prie Kazės. Eidavau ton pievon, nerdavaus tan rukan.

162 psl.

Štai, rodosi, matau, kaip ten toliau, pačioje gilumoje, stovi ji, visa balta, apsisiautusi nuo galvos lig žemei dideliu permatomu apsiaustu ir šaukia, vilioja mane prie savęs. Bučiuoja ištolo ir regis va, tyliai-švelniai vardą taria: „Olesi, Olesi!” Lekiu prie jos, stengiuos nustverti rankomis. Ji lyg atatruksta nuo vietos, pakįla oran ir plaukia-skrenda pažemiu. Vejuos paskui. Ji bėga, bėga vis toliau. Jau pavargstu, užumuša kvapą, nei pats nejaučiu – krentu pievoje, ji vėl, matau, stovi ir šaukia mane: „Olesi, Olesi!”. Guliu, žiuriu į ją akis įsmeigęs. Ji, tokia graži, lengvutė, yt debesėlis, puiki, artinas prie manęs, artinas. Jau visai arti, tiktai penkiais žingsniais nuo manęs atokiai. Da arčiau, da arčiau. Va visai priėjo. Duoda ranką, kelia nuo žemės. Stveriu tą ranką, šokstu, ir ji jau bėga nuo manęs. Jau, regis, privysiu, prisieksiu, ir ji jau staiga palieka mane. Ištolo vėl šaukia-vilioja. Da kartą ji arti nuo manęs buvo, paskum pakilo ir miškan nuskrido-nubėgo. Įlėkiau paskui. Jieškau, graibau apie kiekvieną medį. Ji štai atsiliepia man per kelintą medį. „Au, aš čia!” Lekiu tenai, ji toliau-toliau: „Au! au! Olesi!” Va matau ji medyje ant šakos supasi-linguoja; šaka girgždžia ir jos šilkiniai plaukai nuo tylaus vėjalio čeža-švilpia. Pasalomis, slapstydamasi prieinu prie to medžio, tik taikau jau lipt, ji šust! ant kito. Tenai jau supasi-linguojas. Žiuri į mane, meiliai šypsosi ir piršteliu moja.

Išaušta ir niekur jau jos nebematau.

163 psl.

– Kaze! Kazyte brangi, ateik, sugrįžk-sugrįžk! Žiurėk, kaip čia gražiai raudona saulutė teka, purpuru dengia girių viršunes, rengia jo rubais mažus debesėlius. Kokie jie tylųs, kaip dailiai plaukia visa dangaus mėlynė jos pasitikti. Klausyk, kaip linksmai su baile paukštutės čiulba, tolimon kelionėlėn rengiasi-rokuojas. Kaip skris jos visos susitarę. Mažais ir dideliais bureliais. Stiprins-ramins vienos kitas. Gera joms bus, džiaugsis kartu prisiekę kitą šalį. Skristumėm ir mudu ir mudu šiltos šalelės jieškotumėm. Rastumėm ją ir apsidžiaugtumėm-apsidžiaugtumėm. Neneiktumėm nuo žiauraus vėjo, nespaustų mudviejų piktasai šaltis... Ir skridova... Tu viena išskridai... Su juo... Skrido du paukšteliai, vieną vanagas užklupo ir nuskrido tiktai vienas... Pakelyje kitą rado...

– Sugrįžk nuo jo, sugrįžk, Kazyte! Jį vieną palik. Jis ras ne vieną, daug. Palik jį, palik. Prie manęs ateik, man širdelę atiduok! Atimk nuo jo! – meldžiau ir mano maldai galo nebuvo.

Vėl grįždavau savo ąžuolan, įlįsdavau jo drėvėn ir užmigdavau tenai, lyg vandenyje nuskandintas. Jok sapnas neateidavo manęs nuraminti, palinksminti. Miegas juodas, kaip gili duobė ir tuščias buvo. Nubudęs jaučiau, kaip jis mane žemyn slėgė ir vėl savo juodon duobėn stumė.

Išalkęs bruknių, spalgenų pasirinkdavau. Sukramtydavau jas. Radęs kur, grybą išsikepdavau. Ir jau budavau sotus. Visai man mažai reikėjo. Gurkšnelį da vandens šaltinyje išgerdavau. Nuo jo man lengva-gera pasidarydavo, mintis prasiblaivydavo.

164 psl.

Kai-kada net linksma man budavo. Vienas-vienas. Miške tylu, malonu. Retkarčiais kiškelis nusigandęs tarp krumelių švysterėja. Laputė pralekia, vilkas savo sermėgą parodo. Voveraitė riešutėlius lazdynuose braškina-gliaudo; įsikandusi po vieną apušin neša. Margasai genys medžiu šokinėja; kala, kaip įmanydamas, jį iš visų pusių. Žalvarniai pačiose viršunėse rėkauja, ant laibų šakelių supasi.

Neatsižiuriu aš į juos visus. Visi jie man artimi tapo, kaip giminės kokie; kaimynai, Kožną regis, jų pažinau, su kiekvienu, žvilgsniais susitikę, galvomis linkterėjame. Geniai ir mano ąžuolą kalė, nuo kirmelėlių gynė ir ne kartą voveraitė ant jo pasėdėti atlėkdavo. Ir lapė pro šalį nebijodavo prasmukti. Vilkas beveik kasdieną netolimais praeidavo.

Bet tokiai šviesiai valandėlei praslinkus, sunku, neišpasakytai sunku man budavo. Visi, rodosi, debesįs ant to miško užguldavo. Užtemdavo jame, lac saulelė visai butų pranykusi.

XXXVII dalis

165 psl.

Atėjo rugsėjo mėnuo. Pradėjo naktimis buti smarkios šalnos. Tintau nuo šalčio. Mažai jau ką gelbėjo ir sausi lapai, kurių savo drevėn buvau prisinešęs. Reikėjo buvo bėgti iš miško.

– Bet kur? Nejaugi prie žmonių grįžti?

– Negrįšiu prie jų! Negrįšiu!

Drebėjau net iš baimės pagalvojęs, kad reikia grįžti.

– Tai kur gi dėties? – klausiau primygęs savęs.

Nerasdavau atsakymo tan klausiman.

Kartą dingterėjo galvon laiminga, regis, mintis:

– Važiuosiu Jeruzalin. Pasimelsiu Kristaus karstui, nusiplausiu nuo nuodėmių ir jis man padės. Duos taip, kad rasiu ją... Butinai rasiu! – tvirtinau sau.

– Dievas sugrąžins ją prie manęs. Sugrąžins. Išklausys mano maldos. Ir bus ji galop mano. Bus!

Visai įsitikinau, kad kaip tiktai suvažinėsiu ton šventon vieton, tai ir susitiksiu su ja kur-nors, ji pati prie manęs ateis.

Jau va, regis, parvažiuoju iš tenai, vėl grįžtu Skruzdynuosna, vėl vargonininkauju. Sėdžiu sau prietemoje savo kambarėlyje. Tylu, niekur nieko. Staigu prasiveria durįs ir ji įlekia, visa raudona, sukaitusi, nuvargusi; puola man ant kaklo, skabina, bučiuoja ir sako:

– Aš tavo, tavo Olesėli! Tiktai tavo vieno! Myliu tave, gyvensiu su tavimi. Visados dabar, visados!

Jau ir neina nuo manęs. Nuo tos dienos pasilieka.

Ant rytojaus nešava užrašams. Kunigas apskelbia per tris savaites. Nekliudo nei tėvai. Su mielu noru sutinka, kraitį duoda. Paskum ir vinčius...

– Tikrai taip bus! Tikrai! – džiaugiaus, ausdamas vaidentuvėje gražius svajonių vaizdus.

Bet tai ne vaizdai rodosi, o tat, kas išties atsitiks. Ir visas tas matymas iš akių nesitraukia, vien tiktai juo ir gyvenu.

Tą pačią dieną palikau savo numylėtą drevę. Negaila buvo nei atsiskirti. Nesižvalgydamas išėjau iš miško.

166 psl.

Daug turėjau vargo, begalę rupesnių, kolei įsėdau galų-gale vagonan traukinio, vežančio keleivius į Austrijos rubežių. Nemaža tada žmonių važiavo kartu su manimi ton pačion vieton. Buvo trįs lietuvės: dvi senmergi, viena kokio tai kunigo sesuo, taip-pat nemažo metų skaičiaus. Lietuvis vienas, neskaitant manęs. Buvo tai dievo-maldingas, pasiturįs ukininkas, važiuojąs pasimelsti Kristaus karstui nebepirmą jau kartą. Visą kelionę jis tiktai ir šnekėjo su tomis trimis moteriškėmis. Aš su jais nesusipažinau. Nesinorėjo kažin kodel. Sėdėjau sau vienas, kokian-nors kampeliu įsispraudęs ir nieką nei žodžio netariau. Nei karto dagi nepriėjau prie vagono lango, kad pro jį pasigerėjus neregėtais da kraštais. Miestan taip-pat nebuvau jokian išėjęs. Kada visi maldininkai išeidavo pažiurėti miesto, aplankyti jo bažnyčių, permesti jose po vienus-kitus poterius, aš atsilikdavau geležinkelio stotyje. Vien tiktai laukiau, kad jie greičiau sugrįžtų, kad vėl galima butų važiuoti-artinties į tą stebuklingą šalį, į jos šventus miestus, kuriuose aš pagalbą tikėjaus rasti.

– Pasimelsiu tenai, tenai visą savo maldą išdėsiu. Toje pačioje vietoje, kur Dievo sunus, Dievas tikras, tris dienas uoloje ilsėjosi. Tai nuo vargų-kančių numylėtos žemės. Paskum, nuvertęs sunkų akmenį, žmonėms džiaugsmą-laimę atnešė... Atneš ir man. Atneš-atneš! Nušvis tad mano dienos.

167 psl.

Ir marėmis plaukiau lyg neplaukiau. Nemačiau-negirdėjau, kaip kas sirgo, kaip ką pikta liga tampė-draskė. Nesigerėjau nei puikiomis, kaip siekė mano ausis žodžiai, Graikijos salomis. Nei vienos jų nemačiau. Žiurėjau tiktai, akių neatitraukdamas, tan laikan, kada ją pamatysiu, kada ji, Dievo pasiųsta, prie manęs ateis. Tai šnekėjaus su ja, laimės sužavėtas, tai linksmai su josios tėvais apie Lietuvos reikalus tariaus. Tai, regis, tamsią-lytingą naktį nešiau kningas per rubežių, dalinau-skleidžiau jas po visus sodžius, po plačią Lietuvą. Ir raudonsiuliai, regis manęs nemato, nežino-nepatriuka. Niekas man nekliudo. Neingali kliudyti. Auga-kįla mano vardas, visi prie manęs eina-lekia, prašo patįs nušviesti jų kampelį. Ir šviesu jau visur paliko, raudonsiuliams nuo aiškios šviesos ir akįs apraipo; visi apžabalę savo kraštuosna išsigrudo. O Kazė myli, myli mane užtatai. Pati tą darbą padeda dirbti.

Laivas, tarytum tardamas mano svajonėms, išlengvo, maloniai supė. Nebuvo marėse nei audrų, nei didelių vėjų. Giedra buvo, begalo gera. Aš pats, tiesa, nemačiau, tiktai sprendžiau nuo laivo supimosi. Langelin iš savo kajutos tik rytą atsikėlęs žvilgterėdavau. Ant palubos jeigu ir išeidavau, vis per malonų jurininko patarimą, tai visviena, tarytum, nieko nemačiau... Pamatysiu jau, regis, ką-nors, pasirodo man tat indomu, pažiuriu valandikę. Atsigrįšiu, užmirštu, lyg kad ir nieko nebučiau matęs. Žiurėjau vis savo vaidentuvėn, savo mažutin, gražian pasaulin. Negalėjau iš jo išeiti, negalėjau atsiskirti.

Neindomios man buvo nei procesijos, nei sutikimai šventame mieste. Ėjau, vaikščiojau su kitais, lac šitą miestą ir jo žmones senai jau bučiau pažinęs.

168 psl.

Tiktai lyg atsiminiau prie Kristaus karsto. Staiga mane apėmė neapsakytas gailėsis, begalinis liudėsis. Puoliau ant kelių ir ėmiau melsties visa savo širdimi, visa siela. Save, regis, toje maldoje bučiau atidavęs.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Ką Olesis sužino iš tarnaitės, kai Kazė neateina į sutartą vietą (1913 m. leidimas)?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: Meilė

2. Kur Olesis gyvena, kai pabėga iš namų?

Pasirink atsakymą

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.