Ir marėmis plaukiau lyg neplaukiau. Nemačiau-negirdėjau, kaip kas sirgo, kaip ką pikta liga tampė-draskė. Nesigerėjau nei puikiomis, kaip siekė mano ausis žodžiai, Graikijos salomis. Nei vienos jų nemačiau. Žiurėjau tiktai, akių neatitraukdamas, tan laikan, kada ją pamatysiu, kada ji, Dievo pasiųsta, prie manęs ateis. Tai šnekėjaus su ja, laimės sužavėtas, tai linksmai su josios tėvais apie Lietuvos reikalus tariaus. Tai, regis, tamsią-lytingą naktį nešiau kningas per rubežių, dalinau-skleidžiau jas po visus sodžius, po plačią Lietuvą. Ir raudonsiuliai, regis manęs nemato, nežino-nepatriuka. Niekas man nekliudo. Neingali kliudyti. Auga-kįla mano vardas, visi prie manęs eina-lekia, prašo patįs nušviesti jų kampelį. Ir šviesu jau visur paliko, raudonsiuliams nuo aiškios šviesos ir akįs apraipo; visi apžabalę savo kraštuosna išsigrudo. O Kazė myli, myli mane užtatai. Pati tą darbą padeda dirbti.
Laivas, tarytum tardamas mano svajonėms, išlengvo, maloniai supė. Nebuvo marėse nei audrų, nei didelių vėjų. Giedra buvo, begalo gera. Aš pats, tiesa, nemačiau, tiktai sprendžiau nuo laivo supimosi. Langelin iš savo kajutos tik rytą atsikėlęs žvilgterėdavau. Ant palubos jeigu ir išeidavau, vis per malonų jurininko patarimą, tai visviena, tarytum, nieko nemačiau... Pamatysiu jau, regis, ką-nors, pasirodo man tat indomu, pažiuriu valandikę. Atsigrįšiu, užmirštu, lyg kad ir nieko nebučiau matęs. Žiurėjau vis savo vaidentuvėn, savo mažutin, gražian pasaulin. Negalėjau iš jo išeiti, negalėjau atsiskirti.
Neindomios man buvo nei procesijos, nei sutikimai šventame mieste. Ėjau, vaikščiojau su kitais, lac šitą miestą ir jo žmones senai jau bučiau pažinęs.
Tiktai lyg atsiminiau prie Kristaus karsto. Staiga mane apėmė neapsakytas gailėsis, begalinis liudėsis. Puoliau ant kelių ir ėmiau melsties visa savo širdimi, visa siela. Save, regis, toje maldoje bučiau atidavęs.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.