Ir marėmis plaukiau lyg neplaukiau. Nemačiau-negirdėjau, kaip kas sirgo, kaip ką pikta liga tampė-draskė. Nesigerėjau nei puikiomis, kaip siekė mano ausis žodžiai, Graikijos salomis. Nei vienos jų nemačiau. Žiurėjau tiktai, akių neatitraukdamas, tan laikan, kada ją pamatysiu, kada ji, Dievo pasiųsta, prie manęs ateis. Tai šnekėjaus su ja, laimės sužavėtas, tai linksmai su josios tėvais apie Lietuvos reikalus tariaus. Tai, regis, tamsią-lytingą naktį nešiau kningas per rubežių, dalinau-skleidžiau jas po visus sodžius, po plačią Lietuvą. Ir raudonsiuliai, regis manęs nemato, nežino-nepatriuka. Niekas man nekliudo. Neingali kliudyti. Auga-kįla mano vardas, visi prie manęs eina-lekia, prašo patįs nušviesti jų kampelį. Ir šviesu jau visur paliko, raudonsiuliams nuo aiškios šviesos ir akįs apraipo; visi apžabalę savo kraštuosna išsigrudo. O Kazė myli, myli mane užtatai. Pati tą darbą padeda dirbti.
Laivas, tarytum tardamas mano svajonėms, išlengvo, maloniai supė. Nebuvo marėse nei audrų, nei didelių vėjų. Giedra buvo, begalo gera. Aš pats, tiesa, nemačiau, tiktai sprendžiau nuo laivo supimosi. Langelin iš savo kajutos tik rytą atsikėlęs žvilgterėdavau. Ant palubos jeigu ir išeidavau, vis per malonų jurininko patarimą, tai visviena, tarytum, nieko nemačiau... Pamatysiu jau, regis, ką-nors, pasirodo man tat indomu, pažiuriu valandikę. Atsigrįšiu, užmirštu, lyg kad ir nieko nebučiau matęs. Žiurėjau vis savo vaidentuvėn, savo mažutin, gražian pasaulin. Negalėjau iš jo išeiti, negalėjau atsiskirti.
Neindomios man buvo nei procesijos, nei sutikimai šventame mieste. Ėjau, vaikščiojau su kitais, lac šitą miestą ir jo žmones senai jau bučiau pažinęs.
Tiktai lyg atsiminiau prie Kristaus karsto. Staiga mane apėmė neapsakytas gailėsis, begalinis liudėsis. Puoliau ant kelių ir ėmiau melsties visa savo širdimi, visa siela. Save, regis, toje maldoje bučiau atidavęs.
– Dieve, Dievulėli geras, Jėzau Kristau, savo gyvastį žmonių labui, jų laimei, išganymui atidavęs, susimylėk ant manęs, nors menką truputėlį savo gausios malonės man suteik. Melžiu Tavęs, Tavo tarnas silpnas, nuženk prie manęs savo dangiškoje galybėje, atleisk man mano viso gyvenimo nuodėmes, visus nusidėjimus, kuriuos gal ne vieną kartą per savo nežinojimą, per savo nesupratimą ir silpnybę papildžiau. Nebausk manęs už juos. Užmiršk mano praeitį. Užmiršk, Galingasai Viešpatie, žemės ir dangaus Karaliau, ir josios nuodėmes, josios nusidėjimus. Tenerustina jos darbai Tavo skaisčiojo sosto, tenerustina jie visų Tavo šventųjų – teatleidžia jai visas dangus. Ji sugrįš prie Tavęs, sugrįš, kaipo paklydusi avelė, tavo vienon avinyčion. Neduok jai, Viešpatie, pražuti, išgelbėk josios sielą, ištrauk iš pragaro nasrų... Meldžiu, meldžiu tavęs, čia ant kelių ašarose papludęs, prie Tavo šventojo karsto, tegul tos ašaros nuplauna mano vargus, mano visas nesuskaitomas nelaimes; tebuna tas karstas mano džiaugsmu, tepriduoda jis laimės, pasisekimo gyvenime. Priimk, Jėzau Kristau, tą kryžių, kurį buvai už mano gal tėvelių blogus darbus, ant mano pečių uždėjęs. Nuvargau, negaliu toliau jau jo nešti, nebepakelia jau jo mano pečiai. Silpnas, menkas, Viešpatie, esu, – priimk jį, susimylėk ant manęs. Ir duoki, Viešpatie, kad ji pas mane sugrįštų, vėl mane pamylėtų, vėl nušviestų mano vargo dieneles, visą mano tamsų, apniukusį gyvenimą. Ji viena, per Tavo malonę, gali tuos rukus nuvaikyti, toli juos užu augštųjų kalnų paslėpti. Ir laimingu tada mudu busiva ir savo laimėje Tavo galybę garbinsiva... Išklausyk, susimylėk manęs, Viešpatie, atleisk mano ir jos nuodėmes; nors trupinėlį man savo gausios malonės suteik... Tikiu, kad padėsi man, nes visavaldąs esi; kiekvienam, Tavęs meldžiančiam, ramybę suteikti... Nužengk pas mane savo dangiškoje galybėje ir grožėje...
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.