Kuprelis169-170 psl. · apie 5 min.
XXXVII dalis92% kūrinio
169 psl.

– Dieve, Dievulėli geras, Jėzau Kristau, savo gyvastį žmonių labui, jų laimei, išganymui atidavęs, susimylėk ant manęs, nors menką truputėlį savo gausios malonės man suteik. Melžiu Tavęs, Tavo tarnas silpnas, nuženk prie manęs savo dangiškoje galybėje, atleisk man mano viso gyvenimo nuodėmes, visus nusidėjimus, kuriuos gal ne vieną kartą per savo nežinojimą, per savo nesupratimą ir silpnybę papildžiau. Nebausk manęs už juos. Užmiršk mano praeitį. Užmiršk, Galingasai Viešpatie, žemės ir dangaus Karaliau, ir josios nuodėmes, josios nusidėjimus. Tenerustina jos darbai Tavo skaisčiojo sosto, tenerustina jie visų Tavo šventųjų – teatleidžia jai visas dangus. Ji sugrįš prie Tavęs, sugrįš, kaipo paklydusi avelė, tavo vienon avinyčion. Neduok jai, Viešpatie, pražuti, išgelbėk josios sielą, ištrauk iš pragaro nasrų... Meldžiu, meldžiu tavęs, čia ant kelių ašarose papludęs, prie Tavo šventojo karsto, tegul tos ašaros nuplauna mano vargus, mano visas nesuskaitomas nelaimes; tebuna tas karstas mano džiaugsmu, tepriduoda jis laimės, pasisekimo gyvenime. Priimk, Jėzau Kristau, tą kryžių, kurį buvai už mano gal tėvelių blogus darbus, ant mano pečių uždėjęs. Nuvargau, negaliu toliau jau jo nešti, nebepakelia jau jo mano pečiai. Silpnas, menkas, Viešpatie, esu, – priimk jį, susimylėk ant manęs. Ir duoki, Viešpatie, kad ji pas mane sugrįštų, vėl mane pamylėtų, vėl nušviestų mano vargo dieneles, visą mano tamsų, apniukusį gyvenimą. Ji viena, per Tavo malonę, gali tuos rukus nuvaikyti, toli juos užu augštųjų kalnų paslėpti. Ir laimingu tada mudu busiva ir savo laimėje Tavo galybę garbinsiva... Išklausyk, susimylėk manęs, Viešpatie, atleisk mano ir jos nuodėmes; nors trupinėlį man savo gausios malonės suteik... Tikiu, kad padėsi man, nes visavaldąs esi; kiekvienam, Tavęs meldžiančiam, ramybę suteikti... Nužengk pas mane savo dangiškoje galybėje ir grožėje...

170 psl.

Ilgai-ilgai meldžiaus. Mano maldai, regis, ir galo nebuvo.

– Tikrai mane Dievas išgirdo, tikrai. Jis dabar mane pamatė. Jis geras, malonus, padės man; nepaliks toliau taip vargti. Pats jis pasakė: „Kiekivena širdinga malda pasieks mano sostą,” – džiuginau-tikinau save.

Priėjus išpažintin ir priėmus Švenčiausį, visai atsimainiau. Tarytum didžiausį kalną bučiau nuo savęs nuvertęs.

Savo burio keliauninkų ir nelaukiau. Išėjau su tais, kurie pirmiausiai apvaikščiojo visas šventas vietas. Aš-gi daugiau niekur nebuvau, kaip tiktai viename Jeruzalyje.

Kaip prisiėjo palaukti Jafoje keletas dienų, tai nežinojau kas su manimi bus. Jeigu nebutų marių, bučiau pėsčias ėjęs.

Važiuodamas vis laukiau stebuklo. Tikėjaus, kad štai-štai Dievas parodys savo galybę, išpildys mano maldą. Į kiekvieną mergiotę visu keliu kur tiktai pasergėjęs žiurėjau ir klausiau savęs:

– Ar tik ne ji?

Bet buvo vis ne ji.

Grįždamas, kur tiktai traukinys sustodavo ilgesniam laikui, butinai išeidavau miestan. Visur vaikščiojau, klajojau – jos jieškojau. Pamatęs ištolo kokią, lac į ją panašią, tuojau vydavaus. Prisivijęs, už akių užeisiu, matau ne ji, ir toliau lekiu-skubinu. Traukinin vėl bijau pasivėlinti.

– O gal ji šitan traukinin pateks? Gal važiuos juomi? Gal ir ji, Dievo pasiųsta, jieško manęs?

Niekas jos nesiuntė. Ir nejieškojo manęs. Gal tą pačią valandą jį mylavo, jį glaudė prie savęs, skabino-bučiavo.

– O, kad aš jį dabar susitikčiau! – maniau kumštį spausdamas-gniauždamas. – Nebebutų jau taip...

Atvažiavau Skruzdynuosna. Mano vietoje jau kitas vargonininkas buvo. Kitas giedojo-grojo tais vargonais, kuriais aš kartu su Dievu ir meilę garbinau.

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.