Kuprelis170 psl. · apie 5 min.
XXXVII dalis92% kūrinio
170 psl.

Ilgai-ilgai meldžiaus. Mano maldai, regis, ir galo nebuvo.

– Tikrai mane Dievas išgirdo, tikrai. Jis dabar mane pamatė. Jis geras, malonus, padės man; nepaliks toliau taip vargti. Pats jis pasakė: „Kiekivena širdinga malda pasieks mano sostą,” – džiuginau-tikinau save.

Priėjus išpažintin ir priėmus Švenčiausį, visai atsimainiau. Tarytum didžiausį kalną bučiau nuo savęs nuvertęs.

Savo burio keliauninkų ir nelaukiau. Išėjau su tais, kurie pirmiausiai apvaikščiojo visas šventas vietas. Aš-gi daugiau niekur nebuvau, kaip tiktai viename Jeruzalyje.

Kaip prisiėjo palaukti Jafoje keletas dienų, tai nežinojau kas su manimi bus. Jeigu nebutų marių, bučiau pėsčias ėjęs.

Važiuodamas vis laukiau stebuklo. Tikėjaus, kad štai-štai Dievas parodys savo galybę, išpildys mano maldą. Į kiekvieną mergiotę visu keliu kur tiktai pasergėjęs žiurėjau ir klausiau savęs:

– Ar tik ne ji?

Bet buvo vis ne ji.

Grįždamas, kur tiktai traukinys sustodavo ilgesniam laikui, butinai išeidavau miestan. Visur vaikščiojau, klajojau – jos jieškojau. Pamatęs ištolo kokią, lac į ją panašią, tuojau vydavaus. Prisivijęs, už akių užeisiu, matau ne ji, ir toliau lekiu-skubinu. Traukinin vėl bijau pasivėlinti.

– O gal ji šitan traukinin pateks? Gal važiuos juomi? Gal ir ji, Dievo pasiųsta, jieško manęs?

Niekas jos nesiuntė. Ir nejieškojo manęs. Gal tą pačią valandą jį mylavo, jį glaudė prie savęs, skabino-bučiavo.

– O, kad aš jį dabar susitikčiau! – maniau kumštį spausdamas-gniauždamas. – Nebebutų jau taip...

Atvažiavau Skruzdynuosna. Mano vietoje jau kitas vargonininkas buvo. Kitas giedojo-grojo tais vargonais, kuriais aš kartu su Dievu ir meilę garbinau.

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.