Vargonai svetimi pasirodė, tarytum nepažino manęs. Nebe tais balsais maldą žavėjo. Balsais sunykusiais, menkais, kaip ir pačių žmonelių vargas. Nekėlė jų sielos, bet kartu su ja pažemiu slinko, į tolimą, miglotą slėnį traukė.
Ir kunigas tapo svetimas. Susitikęs paklausė apie kažin ką. Kai-ką atsakiau. Pamojo ranka ir nuėjo.
Ir niekas nepažino. Ilgai, visiems svetimas, laukiau savo Kazytės Skruzdynuose. Ir maldą, karštos nuvargusios širdies Jeruzalyje pasakytą, kartojau. Bet blyško ji. Ir jau, rodos, Dievo nesiekė. Kaskartą žemiau kilo. Lyg kliudė kas. Lyg širmas paukštelis, iškėtęs savo stiprius sparnus, jai už akių stojo. Piktu žvilgsniu kreipė į žemę, į siaurus tarpkalnius.
Ir mane patį pasiekė tas žvilgsnis. Iš Skruzdynų išeiti liepė, palikti juos.
– Bėgsiu, toli bėgsiu! Tenai, kur žmonių nei dvasios nėra, kur balsas jų negirdžiamas, – išbėgau-palikau.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.