Vargonai svetimi pasirodė, tarytum nepažino manęs. Nebe tais balsais maldą žavėjo. Balsais sunykusiais, menkais, kaip ir pačių žmonelių vargas. Nekėlė jų sielos, bet kartu su ja pažemiu slinko, į tolimą, miglotą slėnį traukė.
Ir kunigas tapo svetimas. Susitikęs paklausė apie kažin ką. Kai-ką atsakiau. Pamojo ranka ir nuėjo.
Ir niekas nepažino. Ilgai, visiems svetimas, laukiau savo Kazytės Skruzdynuose. Ir maldą, karštos nuvargusios širdies Jeruzalyje pasakytą, kartojau. Bet blyško ji. Ir jau, rodos, Dievo nesiekė. Kaskartą žemiau kilo. Lyg kliudė kas. Lyg širmas paukštelis, iškėtęs savo stiprius sparnus, jai už akių stojo. Piktu žvilgsniu kreipė į žemę, į siaurus tarpkalnius.
Ir mane patį pasiekė tas žvilgsnis. Iš Skruzdynų išeiti liepė, palikti juos.
– Bėgsiu, toli bėgsiu! Tenai, kur žmonių nei dvasios nėra, kur balsas jų negirdžiamas, – išbėgau-palikau.
XXXVIII dalis
Neužilgo gavau malunininko vietą, štai šitame pačiame Sargtauto malune.
Begalo nudžiugau.
– Liuliuos mane jo bildesys, savo skubią-skubią pasaką pasakos.
Gyvenau-gyvenau, daug girdėjau ir mačiau.
Karalius-karaliukas jauną paną pamylėjo.
Pamylėjo-pamylėjo.
Ji už kito ištekėjo-ištekėjo.
– Klausyties jo... Ir daug-daug da jis man pasakų pasakys.
Da pas Šenfeldą budamas mėgau klausyties jo bildesio, ratų ratelių teleskavimo, ir pikliaus dusavimo, sunkiai girnų slegiamo. Man rodėsi, kad tai aš girdžiu žodžius, matau patį maluną pavidale senos, baltos, daug žinančios, daug mačiusios ir begalę girdėjusios bobutės.
– Ji viską žino. Ji klausos ir klausos ir paskum man apsakinėja.
Vėjinį maluną labiau mėgau, negu vandeninį.
– Jis augštai ant kalno stovi. Aplinkui dairos, toli mato, kiekvieną vėjalio žodį, kiekvieną jo garsą gaudo. Vėjalis jam aibę gražių pasakaičių iš tolimų-mėlynų kraštų atneša. Tenai ne tokios, kaip čia, musų žaliuose laukuose geltonų drugelių išaustos. Tenai drugeliai auksiniai, saulės spinduliuose stebuklingais dažais žėri, ir žalio šilko siuleliais audžia.
Meilė prie Kazės susispaudė mažutin-mažutėlin kamuoliukan susiviniojo ir atsistojo viduryje sielos. Aštriai ją gėlė. Bet tasai skausmas nesklido toli, ratu apie patį kamuoliuką spietėsi.
Išsiilgau kningos. Išsiilgau kaip gero, numylėto draugo, kuris manęs mažo niekados vieno nepalikdavo. Atsargiai augino ir vedžiojo gerai jo žinomais, išmindytais keliais.
Paprašiau pono, kad duotų ką-nors man pasiskaityti. Kokias turėjau pirmai kningas, tai nei nežinau, kur jos dingo.
– Ką-gi tau duoti? Gal pasakų, gal kokį seną žurnalą?
– Ką ponas duosi, tat skaitysiu.
Davė du didžiausiu tomu žurnalų ir vieną nemažą kningą lenkų pasakų. Perskaičiau visa tat vienu ypu. Bet perskaičius nieko galvoje daugiau neliko, kaip tik tuščia. Parnešęs paprašiau ko geresnio. Jis juokais ištraukė iš spintos Kanto „Gryno proto kritiką” ir parodė man:
– Gal šitą tau duoti?
– Duok, ponai šitą, duok! – net sušukau ir vos nestvėriau jam iš rankų.
– Ar tai tau suprasti, kas čia parašyta?
– Visviena, ponai, duok. Aš daugiau nieko nenoriu.
– Tie. Rytoj atgalion parneši, – tikrino atiduodamas.
– Neparnešiu! – linksmai atkirtau.
Ir tikrai neparnešiau. Skaičiau ją atsidėjęs, nei miego nenorėjau; lig dienai skaitydavau. Kiekvieną sakinį po keletą kartų kartojau. Stengiausi suprasti kiekvieną jo žodį. O beveik nieko nesupratau. Ir parnešiau taip.
– Na, o ką, patiko? Tur-but labai?
– Labai patiko!
– Nejaugi? – ištrėškė ponas akis.
– Da ką nors man iš filosofijos... – paprašiau.
Jis pažiurėjo-pažiurėjo į mane atidžiai, paskum ištraukė keletą kningų ir sako:
– Rinkkis.
Permečiau visų antgalvius ir skubiai paėmiau Fejerbacho „Das Wesen der Religion”, tarytum bijodamas, kad ponas jos nuo manęs atgalion neatimtų.
Toliau perskaičiau to paties filosofo „Gedanken ueber Tod und Unsterblichkeit” „Das Wesen des Christenthums” ir dagi „Grundsaetze der Philosophie der Zukunft”. Antgalo ir Vundto keletą veikalų išgavau. Skaičiau ir kitų filosofų, bet tiktai Vundtas ir Fejerbachas man patiko.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.