Davė du didžiausiu tomu žurnalų ir vieną nemažą kningą lenkų pasakų. Perskaičiau visa tat vienu ypu. Bet perskaičius nieko galvoje daugiau neliko, kaip tik tuščia. Parnešęs paprašiau ko geresnio. Jis juokais ištraukė iš spintos Kanto „Gryno proto kritiką” ir parodė man:
– Gal šitą tau duoti?
– Duok, ponai šitą, duok! – net sušukau ir vos nestvėriau jam iš rankų.
– Ar tai tau suprasti, kas čia parašyta?
– Visviena, ponai, duok. Aš daugiau nieko nenoriu.
– Tie. Rytoj atgalion parneši, – tikrino atiduodamas.
– Neparnešiu! – linksmai atkirtau.
Ir tikrai neparnešiau. Skaičiau ją atsidėjęs, nei miego nenorėjau; lig dienai skaitydavau. Kiekvieną sakinį po keletą kartų kartojau. Stengiausi suprasti kiekvieną jo žodį. O beveik nieko nesupratau. Ir parnešiau taip.
– Na, o ką, patiko? Tur-but labai?
– Labai patiko!
– Nejaugi? – ištrėškė ponas akis.
– Da ką nors man iš filosofijos... – paprašiau.
Jis pažiurėjo-pažiurėjo į mane atidžiai, paskum ištraukė keletą kningų ir sako:
– Rinkkis.
Permečiau visų antgalvius ir skubiai paėmiau Fejerbacho „Das Wesen der Religion”, tarytum bijodamas, kad ponas jos nuo manęs atgalion neatimtų.
Toliau perskaičiau to paties filosofo „Gedanken ueber Tod und Unsterblichkeit” „Das Wesen des Christenthums” ir dagi „Grundsaetze der Philosophie der Zukunft”. Antgalo ir Vundto keletą veikalų išgavau. Skaičiau ir kitų filosofų, bet tiktai Vundtas ir Fejerbachas man patiko.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.