Kuprelis172-174 psl. · apie 5 min.
XXXVIII dalis95% kūrinio
172 psl.

Neužilgo gavau malunininko vietą, štai šitame pačiame Sargtauto malune.

Begalo nudžiugau.

– Liuliuos mane jo bildesys, savo skubią-skubią pasaką pasakos.

Gyvenau-gyvenau, daug girdėjau ir mačiau.

Karalius-karaliukas jauną paną pamylėjo.

Pamylėjo-pamylėjo.

Ji už kito ištekėjo-ištekėjo.

– Klausyties jo... Ir daug-daug da jis man pasakų pasakys.

Da pas Šenfeldą budamas mėgau klausyties jo bildesio, ratų ratelių teleskavimo, ir pikliaus dusavimo, sunkiai girnų slegiamo. Man rodėsi, kad tai aš girdžiu žodžius, matau patį maluną pavidale senos, baltos, daug žinančios, daug mačiusios ir begalę girdėjusios bobutės.

– Ji viską žino. Ji klausos ir klausos ir paskum man apsakinėja.

Vėjinį maluną labiau mėgau, negu vandeninį.

– Jis augštai ant kalno stovi. Aplinkui dairos, toli mato, kiekvieną vėjalio žodį, kiekvieną jo garsą gaudo. Vėjalis jam aibę gražių pasakaičių iš tolimų-mėlynų kraštų atneša. Tenai ne tokios, kaip čia, musų žaliuose laukuose geltonų drugelių išaustos. Tenai drugeliai auksiniai, saulės spinduliuose stebuklingais dažais žėri, ir žalio šilko siuleliais audžia.

Meilė prie Kazės susispaudė mažutin-mažutėlin kamuoliukan susiviniojo ir atsistojo viduryje sielos. Aštriai ją gėlė. Bet tasai skausmas nesklido toli, ratu apie patį kamuoliuką spietėsi.

Išsiilgau kningos. Išsiilgau kaip gero, numylėto draugo, kuris manęs mažo niekados vieno nepalikdavo. Atsargiai augino ir vedžiojo gerai jo žinomais, išmindytais keliais.

Paprašiau pono, kad duotų ką-nors man pasiskaityti. Kokias turėjau pirmai kningas, tai nei nežinau, kur jos dingo.

– Ką-gi tau duoti? Gal pasakų, gal kokį seną žurnalą?

– Ką ponas duosi, tat skaitysiu.

173 psl.

Davė du didžiausiu tomu žurnalų ir vieną nemažą kningą lenkų pasakų. Perskaičiau visa tat vienu ypu. Bet perskaičius nieko galvoje daugiau neliko, kaip tik tuščia. Parnešęs paprašiau ko geresnio. Jis juokais ištraukė iš spintos Kanto „Gryno proto kritiką” ir parodė man:

– Gal šitą tau duoti?

– Duok, ponai šitą, duok! – net sušukau ir vos nestvėriau jam iš rankų.

– Ar tai tau suprasti, kas čia parašyta?

– Visviena, ponai, duok. Aš daugiau nieko nenoriu.

– Tie. Rytoj atgalion parneši, – tikrino atiduodamas.

– Neparnešiu! – linksmai atkirtau.

Ir tikrai neparnešiau. Skaičiau ją atsidėjęs, nei miego nenorėjau; lig dienai skaitydavau. Kiekvieną sakinį po keletą kartų kartojau. Stengiausi suprasti kiekvieną jo žodį. O beveik nieko nesupratau. Ir parnešiau taip.

– Na, o ką, patiko? Tur-but labai?

– Labai patiko!

– Nejaugi? – ištrėškė ponas akis.

– Da ką nors man iš filosofijos... – paprašiau.

Jis pažiurėjo-pažiurėjo į mane atidžiai, paskum ištraukė keletą kningų ir sako:

– Rinkkis.

Permečiau visų antgalvius ir skubiai paėmiau Fejerbacho „Das Wesen der Religion”, tarytum bijodamas, kad ponas jos nuo manęs atgalion neatimtų.

Toliau perskaičiau to paties filosofo „Gedanken ueber Tod und Unsterblichkeit” „Das Wesen des Christenthums” ir dagi „Grundsaetze der Philosophie der Zukunft”. Antgalo ir Vundto keletą veikalų išgavau. Skaičiau ir kitų filosofų, bet tiktai Vundtas ir Fejerbachas man patiko.

174 psl.

Juo toliau, juo aiškiau pradėjau suprasti. Galvoti ėmiau. Kai-kada ir ponas su manim pasišnekėdavo, savo nuomonę ištardavo, aš jam savo pasakydavau. Tarytum godojo mane, indomiai klausėsi. Aiškino ir taisė kai-kuriuos mano pasakymus. Jis gi tai daugiau jokių kningų ir neskaitė, kaip tik filosofiško turinio, todel nuo to ir mane pamėgo. Toliau mažiau ėmiau skaityti, o labiau galvoti... Vakarais, saulelei besileidžiant, sustabdęs maluną, išeidavau ant kalnelio, atsisėsdavau ant didelio raudono akmens, kuris da ir dabar tenai tebeguli, ir žiurėdavau į vakarus. Tyliai, paskendęs vakaro grožėje, tarytum savo sielą su jos siela suliejęs, meldžiaus saulelei, meldžiaus dangui, padabinusiam savo aukurą angelėlių kaspinais, ne šito pasaulio gėlelėmis. Ir rodėsi man, kad aš matau Dievą mažiausioje žolelėje, nulinkusioje savo galvele prieš saulelę-motinėlę; margame drugelyje, kuris suglaudęs-pastatęs savo sparnelius ant baltos gėlelės tupi, motinėlę akelėmis seka; beržyne, nustojusiame užtiverkti savo pasvirusiomis šakomis ir dabar ramiai susimąsčiusiame, lac butų savo raudą užmiršęs. Visur-visur man Dievas matėsi. Oro krikštaliniame skaidrume Jį jaučiau. Ir rodėsi Jis toks geras, galingas, malonus ir gražus, pasirodąs aiškiai per taip tylų-iškilmingą saulėleidį.

Štai nusileidžia saulelė, pabučiavusi savo paskutiniais spindulėliais plačiausius laukelius, tamsiąsias girias. Visa gamta užstingsta. Dievulis iš josios atsitraukia, palaiminęs visus juodai naktelei, žvaigždutės ant dangaus viena po kitai nedrąsiai-bailiai sužiba. Mėnulis, paraudęs visas, iš-tarp krumų išlenda. Iškilęs augščiau užtiesia visą žemelę savo žalsvai sidabriniu šidu ir migdo-migdo saldame miegelyje. O žvaigždės savo spindulėliais sapną pina-mezga...

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip pasikeičia Kuprelio tikėjimas po meilės praradimo?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Jaunystėje Olesis buvo vargonininkas, o praradęs Kazę keliauja į Jeruzalę melstis prie Kristaus kapo. Tapęs malūnininku jis skaito Kantą, Fejerbachą ir Vundtą, nustoja eiti į bažnyčią ir vakarais meldžiasi saulei ant akmens. Jis sako, kad Dievą galima garbinti „tiktai gamtoje“, o nemirtinga tik ta siela, kuri palieka darbų. Todėl jis kenčia: „Nenoriu mirti... o mirštu...“. Tikėjimas pasikeičia, bet ramybės neatneša.

Rašiniui: TikėjimasMirtis

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.