Kuprelis174 psl. · apie 5 min.
XXXVIII dalis95% kūrinio
174 psl.

Juo toliau, juo aiškiau pradėjau suprasti. Galvoti ėmiau. Kai-kada ir ponas su manim pasišnekėdavo, savo nuomonę ištardavo, aš jam savo pasakydavau. Tarytum godojo mane, indomiai klausėsi. Aiškino ir taisė kai-kuriuos mano pasakymus. Jis gi tai daugiau jokių kningų ir neskaitė, kaip tik filosofiško turinio, todel nuo to ir mane pamėgo. Toliau mažiau ėmiau skaityti, o labiau galvoti... Vakarais, saulelei besileidžiant, sustabdęs maluną, išeidavau ant kalnelio, atsisėsdavau ant didelio raudono akmens, kuris da ir dabar tenai tebeguli, ir žiurėdavau į vakarus. Tyliai, paskendęs vakaro grožėje, tarytum savo sielą su jos siela suliejęs, meldžiaus saulelei, meldžiaus dangui, padabinusiam savo aukurą angelėlių kaspinais, ne šito pasaulio gėlelėmis. Ir rodėsi man, kad aš matau Dievą mažiausioje žolelėje, nulinkusioje savo galvele prieš saulelę-motinėlę; margame drugelyje, kuris suglaudęs-pastatęs savo sparnelius ant baltos gėlelės tupi, motinėlę akelėmis seka; beržyne, nustojusiame užtiverkti savo pasvirusiomis šakomis ir dabar ramiai susimąsčiusiame, lac butų savo raudą užmiršęs. Visur-visur man Dievas matėsi. Oro krikštaliniame skaidrume Jį jaučiau. Ir rodėsi Jis toks geras, galingas, malonus ir gražus, pasirodąs aiškiai per taip tylų-iškilmingą saulėleidį.

Štai nusileidžia saulelė, pabučiavusi savo paskutiniais spindulėliais plačiausius laukelius, tamsiąsias girias. Visa gamta užstingsta. Dievulis iš josios atsitraukia, palaiminęs visus juodai naktelei, žvaigždutės ant dangaus viena po kitai nedrąsiai-bailiai sužiba. Mėnulis, paraudęs visas, iš-tarp krumų išlenda. Iškilęs augščiau užtiesia visą žemelę savo žalsvai sidabriniu šidu ir migdo-migdo saldame miegelyje. O žvaigždės savo spindulėliais sapną pina-mezga...

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip pasikeičia Kuprelio tikėjimas po meilės praradimo?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Jaunystėje Olesis buvo vargonininkas, o praradęs Kazę keliauja į Jeruzalę melstis prie Kristaus kapo. Tapęs malūnininku jis skaito Kantą, Fejerbachą ir Vundtą, nustoja eiti į bažnyčią ir vakarais meldžiasi saulei ant akmens. Jis sako, kad Dievą galima garbinti „tiktai gamtoje“, o nemirtinga tik ta siela, kuri palieka darbų. Todėl jis kenčia: „Nenoriu mirti... o mirštu...“. Tikėjimas pasikeičia, bet ramybės neatneša.

Rašiniui: TikėjimasMirtis

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.