Davė du didžiausiu tomu žurnalų ir vieną nemažą kningą lenkų pasakų. Perskaičiau visa tat vienu ypu. Bet perskaičius nieko galvoje daugiau neliko, kaip tik tuščia. Parnešęs paprašiau ko geresnio. Jis juokais ištraukė iš spintos Kanto „Gryno proto kritiką” ir parodė man:
– Gal šitą tau duoti?
– Duok, ponai šitą, duok! – net sušukau ir vos nestvėriau jam iš rankų.
– Ar tai tau suprasti, kas čia parašyta?
– Visviena, ponai, duok. Aš daugiau nieko nenoriu.
– Tie. Rytoj atgalion parneši, – tikrino atiduodamas.
– Neparnešiu! – linksmai atkirtau.
Ir tikrai neparnešiau. Skaičiau ją atsidėjęs, nei miego nenorėjau; lig dienai skaitydavau. Kiekvieną sakinį po keletą kartų kartojau. Stengiausi suprasti kiekvieną jo žodį. O beveik nieko nesupratau. Ir parnešiau taip.
– Na, o ką, patiko? Tur-but labai?
– Labai patiko!
– Nejaugi? – ištrėškė ponas akis.
– Da ką nors man iš filosofijos... – paprašiau.
Jis pažiurėjo-pažiurėjo į mane atidžiai, paskum ištraukė keletą kningų ir sako:
– Rinkkis.
Permečiau visų antgalvius ir skubiai paėmiau Fejerbacho „Das Wesen der Religion”, tarytum bijodamas, kad ponas jos nuo manęs atgalion neatimtų.
Toliau perskaičiau to paties filosofo „Gedanken ueber Tod und Unsterblichkeit” „Das Wesen des Christenthums” ir dagi „Grundsaetze der Philosophie der Zukunft”. Antgalo ir Vundto keletą veikalų išgavau. Skaičiau ir kitų filosofų, bet tiktai Vundtas ir Fejerbachas man patiko.
Juo toliau, juo aiškiau pradėjau suprasti. Galvoti ėmiau. Kai-kada ir ponas su manim pasišnekėdavo, savo nuomonę ištardavo, aš jam savo pasakydavau. Tarytum godojo mane, indomiai klausėsi. Aiškino ir taisė kai-kuriuos mano pasakymus. Jis gi tai daugiau jokių kningų ir neskaitė, kaip tik filosofiško turinio, todel nuo to ir mane pamėgo. Toliau mažiau ėmiau skaityti, o labiau galvoti... Vakarais, saulelei besileidžiant, sustabdęs maluną, išeidavau ant kalnelio, atsisėsdavau ant didelio raudono akmens, kuris da ir dabar tenai tebeguli, ir žiurėdavau į vakarus. Tyliai, paskendęs vakaro grožėje, tarytum savo sielą su jos siela suliejęs, meldžiaus saulelei, meldžiaus dangui, padabinusiam savo aukurą angelėlių kaspinais, ne šito pasaulio gėlelėmis. Ir rodėsi man, kad aš matau Dievą mažiausioje žolelėje, nulinkusioje savo galvele prieš saulelę-motinėlę; margame drugelyje, kuris suglaudęs-pastatęs savo sparnelius ant baltos gėlelės tupi, motinėlę akelėmis seka; beržyne, nustojusiame užtiverkti savo pasvirusiomis šakomis ir dabar ramiai susimąsčiusiame, lac butų savo raudą užmiršęs. Visur-visur man Dievas matėsi. Oro krikštaliniame skaidrume Jį jaučiau. Ir rodėsi Jis toks geras, galingas, malonus ir gražus, pasirodąs aiškiai per taip tylų-iškilmingą saulėleidį.
Štai nusileidžia saulelė, pabučiavusi savo paskutiniais spindulėliais plačiausius laukelius, tamsiąsias girias. Visa gamta užstingsta. Dievulis iš josios atsitraukia, palaiminęs visus juodai naktelei, žvaigždutės ant dangaus viena po kitai nedrąsiai-bailiai sužiba. Mėnulis, paraudęs visas, iš-tarp krumų išlenda. Iškilęs augščiau užtiesia visą žemelę savo žalsvai sidabriniu šidu ir migdo-migdo saldame miegelyje. O žvaigždės savo spindulėliais sapną pina-mezga...
Kartą, pirmais da metais mano malunininkavimo, kada nusileidus saulelei išvieno dangus žvaigždelėmis apsipylė, o mėnulis užskleidė šidu žemelę miegui, iš begalinių gelmių mano sielą balsas pasiekė. Visados, rodėsi, tas balsas iš juodųjų dangaus gelmių plaukė, bet aš jį tiktai tuomet užgirdau; o gal tai balsas buvo mano paties sielos, paskendusios tose gelmėse.
– Dievulis Amžinasai, kaip Poeta Didis, kasdiena naujus pasaulius tveria. Paima savo sielos mažytę-mažytę dalelę, pusterėja ją bekraštėn erdvėn, paskum liepia apsistoti ir augti tarp milijonų senesniųjų, seniau jau išskridusiųjų. Ir sutveria ji naują gyvybę ir pasklysta joje ir plėtojas joje. Auga, keičiasi-mainosi, kaip poetos tvarinyje žodeliai gražųs, savo Tėvą siekia, prie jo grįžti stengias. O Dievas daboja ir gėrisi, kaip jo vaikelis per kančias, per vargus, per aštrius kalnus į jį kopia-lipa, ir stiprėja juose.
Ir tveria Jis da kitoniškus, da gražesnius ir tų, anųjų, nepalieka. O koks Jo linksmumas, kad Jo sielos trupinėlis, išaugęs jau ir išvargęs prie savo Tėvo grįšta, pasiekia Jį ir paskęsta Jame, lyg menkutis vandens lašelis, iš giliųjų marelių tolimuosna kraštuosna nuskridęs, grįšta į savo motinėlę didelę galingą upę. Ir skrenda iš Jojo kiekvieną valandėlę Jo sielos dalelės, naujosios sielos, ir grįšta-grįšta kitos jau...
Ir aišku man pasidarė, kad ir musų žemė taip-pat esanti dalis Tosios Galingosios, Didžiosios ir Gražiosios Esybės. Ir ji grįšta pre savo Tėvo, ir ji prie Jo kopia.
O-o... kad greičiau, kad greičiau. Da taip toli-toli...
Bet sugrįš! Pasieks!
Ir gera, švelnu mano sieloje pasidarė ir kas vienas mielas vakarėlis dabar ant to akmens sėdžiu. Dangaus bedugnėn siekiu, kur Dievas Savo grožėje naujus pasaulius tveria; siunčiu Jam karštą maldą, kad jis žemelę-dukrytę anksčiau prie Savęs pašauktų...
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip pasikeičia Kuprelio tikėjimas po meilės praradimo?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Jaunystėje Olesis buvo vargonininkas, o praradęs Kazę keliauja į Jeruzalę melstis prie Kristaus kapo. Tapęs malūnininku jis skaito Kantą, Fejerbachą ir Vundtą, nustoja eiti į bažnyčią ir vakarais meldžiasi saulei ant akmens. Jis sako, kad Dievą galima garbinti „tiktai gamtoje“, o nemirtinga tik ta siela, kuri palieka darbų. Todėl jis kenčia: „Nenoriu mirti... o mirštu...“. Tikėjimas pasikeičia, bet ramybės neatneša.
Rašiniui: TikėjimasMirtis
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.