Kartą, pirmais da metais mano malunininkavimo, kada nusileidus saulelei išvieno dangus žvaigždelėmis apsipylė, o mėnulis užskleidė šidu žemelę miegui, iš begalinių gelmių mano sielą balsas pasiekė. Visados, rodėsi, tas balsas iš juodųjų dangaus gelmių plaukė, bet aš jį tiktai tuomet užgirdau; o gal tai balsas buvo mano paties sielos, paskendusios tose gelmėse.
– Dievulis Amžinasai, kaip Poeta Didis, kasdiena naujus pasaulius tveria. Paima savo sielos mažytę-mažytę dalelę, pusterėja ją bekraštėn erdvėn, paskum liepia apsistoti ir augti tarp milijonų senesniųjų, seniau jau išskridusiųjų. Ir sutveria ji naują gyvybę ir pasklysta joje ir plėtojas joje. Auga, keičiasi-mainosi, kaip poetos tvarinyje žodeliai gražųs, savo Tėvą siekia, prie jo grįžti stengias. O Dievas daboja ir gėrisi, kaip jo vaikelis per kančias, per vargus, per aštrius kalnus į jį kopia-lipa, ir stiprėja juose.
Ir tveria Jis da kitoniškus, da gražesnius ir tų, anųjų, nepalieka. O koks Jo linksmumas, kad Jo sielos trupinėlis, išaugęs jau ir išvargęs prie savo Tėvo grįšta, pasiekia Jį ir paskęsta Jame, lyg menkutis vandens lašelis, iš giliųjų marelių tolimuosna kraštuosna nuskridęs, grįšta į savo motinėlę didelę galingą upę. Ir skrenda iš Jojo kiekvieną valandėlę Jo sielos dalelės, naujosios sielos, ir grįšta-grįšta kitos jau...
Ir aišku man pasidarė, kad ir musų žemė taip-pat esanti dalis Tosios Galingosios, Didžiosios ir Gražiosios Esybės. Ir ji grįšta pre savo Tėvo, ir ji prie Jo kopia.
O-o... kad greičiau, kad greičiau. Da taip toli-toli...
Bet sugrįš! Pasieks!
Ir gera, švelnu mano sieloje pasidarė ir kas vienas mielas vakarėlis dabar ant to akmens sėdžiu. Dangaus bedugnėn siekiu, kur Dievas Savo grožėje naujus pasaulius tveria; siunčiu Jam karštą maldą, kad jis žemelę-dukrytę anksčiau prie Savęs pašauktų...
Tai matai, mielas Ignasėli, kokiuo laiku aš Dievui meldžiuos. Nebeinu šventyklon, negarbinu stabų, netikiu tam tikėjimui, jo „mokslui”, kurį Fejerbachas tikrai historiškuoju melu pavadino. Dievą galima garbint tiktai gamtoje, tiktai jo Paties sutvertoje grožėje.
Nepilnapročiai tie žmonės, kurie apie Dievą galvoja, Jį visokiosna teorijosna spraudžia ir dogmomis riša. Dievą vien jausti galima, kaip sako Fejerbachas, jausti taip, kaip jaučiama meilė, kaip jaučiama džiaugsmas; taip matyti, kaip matoma protas protingojo žmogaus akyse, kaip matoma mintįs jo veide.
Graikų tikyba kur kas buvo tobulesnė ir artimesnė į Tikrąjį Dievą, kaip dabar musiškė, katalikų. Ger ne puikiai lietuviai Dievą garbino? Gražus ąžuolynas, šventa ugnelė, simbolius Sutvertojo galybės, malonės ir teisybės, po senu ąžuolu kurenasi. Aplinkui paukšteliai savo įvairiais balseliais čirena, tarp šakų šokinėja, žmonelių maldos klausosi. O taip aplinkui tylu, ramu, lac iššluota. Toli nuo gyvenimo, toli nuo visų kasdieninių darbų ir minčių. Ger tai negalėjo čia jie pajausti Dievo, paaukuoti Jam savo sielą, susivienyti su Juomi grožėje? Kur tau; jie taip jautė Jį, kad šiandien nei vienas lietuvis taip nejaučia.
Štai atėjo iš pasaulio krašto svetimi žmonės, iškirto-išvartė senus ąžuolynus, pristatė savo akmeninių uolų-urvų, suginė juosna gamtoje Dievą garbinančius, ataplėšė juos nuo tos mylimos gamtos ir liepė, grąsindami savo pragaru ir čysčiumi, melsties Dievui taip, kaip jiems patiems patinka ir kaip jie patįs meldžiasi. Ir negalėjo lietuviai taip melsties, kaip anie atėjunai norėjo. Juos traukė savep šventos girios, tylus pavėsys.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip pasikeičia Kuprelio tikėjimas po meilės praradimo?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Jaunystėje Olesis buvo vargonininkas, o praradęs Kazę keliauja į Jeruzalę melstis prie Kristaus kapo. Tapęs malūnininku jis skaito Kantą, Fejerbachą ir Vundtą, nustoja eiti į bažnyčią ir vakarais meldžiasi saulei ant akmens. Jis sako, kad Dievą galima garbinti „tiktai gamtoje“, o nemirtinga tik ta siela, kuri palieka darbų. Todėl jis kenčia: „Nenoriu mirti... o mirštu...“. Tikėjimas pasikeičia, bet ramybės neatneša.
Rašiniui: TikėjimasMirtis
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.