Kuprelis177 psl. · apie 5 min.
XXXVIII dalis96% kūrinio
177 psl.

Vien tame pavėsyje jie melsties galėjo. O dabar ar meldžias tose akmeninėse šventyklose lietuviai, kaip rodos reikėtų? Ar meldžias jose taip ir kitos tautos? Niekas! Visus traukia nuo tų stabų prie gamtos, prie Paties Dievo... Ką-gi, suvaro, kaip aveles, ir bevargina.

Ne, ateities tikyba nebus tokia. Turi žuti tas historiškasai melas, turi žmonės išsiveržti iš tų akmeninių sienų, turi išsipančioti iš geležinių rodos, bet jau sutrunijusių dogmų... Augščiau gi vis siekia žemė į savo Tėvą...

Kaip, žinai, man šlykštu prisiminti mano kelionė Jeruzalin. Dievas čia, Dievas visur, o aš kažin kur Jo jieškojau. Ir kiek žmonelių tenai plusta ir kaip jų visų akįs apdumtos. O malda mano... Negaliu apie tat šnekėti.

Jėzui, žinoma, aš tikiu, kaipo žmogui, kuris, matydamas klaidingai tikinčius žmones, pakreipė juos nuo to kelio, parodė jiems, kiek galėdamas, geresnį, o ne kaipo Dievo sunui, – Dievo sunus, tai visa žemė kartu su visa gyvija. Ir jo tikyba buvo tiktai pietų tautoms skirta. Visos tautos jokiuo budu negali vienaip tikėti ir vienaip Dievą garbinti... Jisai pats negalvojo savo Dievo sunumi esančiu, tai tiktai pasakos „gerų pasekėjų” Jį tokiuo padarė. Ir Jo tikybą, Jo mokslą nežmoniškai sudergė. Labiausiai tuomi, kad po visą pasaulį užsimanė išplatinti.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip pasikeičia Kuprelio tikėjimas po meilės praradimo?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Jaunystėje Olesis buvo vargonininkas, o praradęs Kazę keliauja į Jeruzalę melstis prie Kristaus kapo. Tapęs malūnininku jis skaito Kantą, Fejerbachą ir Vundtą, nustoja eiti į bažnyčią ir vakarais meldžiasi saulei ant akmens. Jis sako, kad Dievą galima garbinti „tiktai gamtoje“, o nemirtinga tik ta siela, kuri palieka darbų. Todėl jis kenčia: „Nenoriu mirti... o mirštu...“. Tikėjimas pasikeičia, bet ramybės neatneša.

Rašiniui: TikėjimasMirtis

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.