Kuprelis176-178 psl. · apie 5 min.
XXXVIII dalis97% kūrinio
176 psl.

Tai matai, mielas Ignasėli, kokiuo laiku aš Dievui meldžiuos. Nebeinu šventyklon, negarbinu stabų, netikiu tam tikėjimui, jo „mokslui”, kurį Fejerbachas tikrai historiškuoju melu pavadino. Dievą galima garbint tiktai gamtoje, tiktai jo Paties sutvertoje grožėje.

Nepilnapročiai tie žmonės, kurie apie Dievą galvoja, Jį visokiosna teorijosna spraudžia ir dogmomis riša. Dievą vien jausti galima, kaip sako Fejerbachas, jausti taip, kaip jaučiama meilė, kaip jaučiama džiaugsmas; taip matyti, kaip matoma protas protingojo žmogaus akyse, kaip matoma mintįs jo veide.

Graikų tikyba kur kas buvo tobulesnė ir artimesnė į Tikrąjį Dievą, kaip dabar musiškė, katalikų. Ger ne puikiai lietuviai Dievą garbino? Gražus ąžuolynas, šventa ugnelė, simbolius Sutvertojo galybės, malonės ir teisybės, po senu ąžuolu kurenasi. Aplinkui paukšteliai savo įvairiais balseliais čirena, tarp šakų šokinėja, žmonelių maldos klausosi. O taip aplinkui tylu, ramu, lac iššluota. Toli nuo gyvenimo, toli nuo visų kasdieninių darbų ir minčių. Ger tai negalėjo čia jie pajausti Dievo, paaukuoti Jam savo sielą, susivienyti su Juomi grožėje? Kur tau; jie taip jautė Jį, kad šiandien nei vienas lietuvis taip nejaučia.

Štai atėjo iš pasaulio krašto svetimi žmonės, iškirto-išvartė senus ąžuolynus, pristatė savo akmeninių uolų-urvų, suginė juosna gamtoje Dievą garbinančius, ataplėšė juos nuo tos mylimos gamtos ir liepė, grąsindami savo pragaru ir čysčiumi, melsties Dievui taip, kaip jiems patiems patinka ir kaip jie patįs meldžiasi. Ir negalėjo lietuviai taip melsties, kaip anie atėjunai norėjo. Juos traukė savep šventos girios, tylus pavėsys.

177 psl.

Vien tame pavėsyje jie melsties galėjo. O dabar ar meldžias tose akmeninėse šventyklose lietuviai, kaip rodos reikėtų? Ar meldžias jose taip ir kitos tautos? Niekas! Visus traukia nuo tų stabų prie gamtos, prie Paties Dievo... Ką-gi, suvaro, kaip aveles, ir bevargina.

Ne, ateities tikyba nebus tokia. Turi žuti tas historiškasai melas, turi žmonės išsiveržti iš tų akmeninių sienų, turi išsipančioti iš geležinių rodos, bet jau sutrunijusių dogmų... Augščiau gi vis siekia žemė į savo Tėvą...

Kaip, žinai, man šlykštu prisiminti mano kelionė Jeruzalin. Dievas čia, Dievas visur, o aš kažin kur Jo jieškojau. Ir kiek žmonelių tenai plusta ir kaip jų visų akįs apdumtos. O malda mano... Negaliu apie tat šnekėti.

Jėzui, žinoma, aš tikiu, kaipo žmogui, kuris, matydamas klaidingai tikinčius žmones, pakreipė juos nuo to kelio, parodė jiems, kiek galėdamas, geresnį, o ne kaipo Dievo sunui, – Dievo sunus, tai visa žemė kartu su visa gyvija. Ir jo tikyba buvo tiktai pietų tautoms skirta. Visos tautos jokiuo budu negali vienaip tikėti ir vienaip Dievą garbinti... Jisai pats negalvojo savo Dievo sunumi esančiu, tai tiktai pasakos „gerų pasekėjų” Jį tokiuo padarė. Ir Jo tikybą, Jo mokslą nežmoniškai sudergė. Labiausiai tuomi, kad po visą pasaulį užsimanė išplatinti.

178 psl.

Da nesakiau aš, tiesa, ką manau apie žmogaus sielą. Man tokios sielos, kokią skelbia visos dabartinės tikybos, nesama. Bepigu kiekvienam mirus dangun patekti. Gek sako, kad tai padarius, tai reikia esą ant žemės daug iškentėti. Na, kiti tyčiomis ir kenčia, plaka save, adatomis bado. Tai aiškiausias egoizmas: „Aš, vadinas, noriu dangun įlipti. Ir butinai įlipsiu. Kitas kas ar įlips ar ne, bet aš tai jau pirmutinis”. Aš gi sakau, kad dangun patekti, tai reikia išvargti-iškentėti ne penkes-dešimtis metų, ne šimtas, bet tukstančiai, milijonai. Milijonų metų reikia, kad su Dievu amžinai susivienijus. Ir ne vienas žmogus kada-nors Dievą pasieks, bet visa žemė. Taigi kiekvienas žmogus, kaipo augščiausiai pakilęs už visus gyvius, turi stengties savo trumpame gyvenime, kad nors truputį-trupuliuką pastumėjus tą savo žemelę-motiną augštyn. Ir to tiktai siela nemiršta, kas žemę pastumėja, kas darbus-veikalus palieka... Jau gi mes patįs stengiamės, kad nors ne mums, tai musų vaikams butų geriau, o anie stengsis, kad jų vaikams butų kiek gereliau, ir taip augštyn vis, augštyn. Mes mirę nemirsime, bet gyvensime ir matysime, kaip musų vaikai, anukai gyvens; nekartą jiems patarimus teiksime, juos stiprinsime. Ir lig-pat galui žemės kelionės su jais busime. Taip, kaip su mumis musų diedučiai-ainiai esą. Ir begaliniai vainikai žmonių sielų žemę seka... O kiek jų miršta kartu su kunu! Ir nei nežino, kad miršta. O kaltos tai tame tikybos musų. Jos labai-labai žemės kelionę trukdo. Tai yra tie erškėčiai, kuriuos gal jai iškentėti skirta...

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip pasikeičia Kuprelio tikėjimas po meilės praradimo?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Jaunystėje Olesis buvo vargonininkas, o praradęs Kazę keliauja į Jeruzalę melstis prie Kristaus kapo. Tapęs malūnininku jis skaito Kantą, Fejerbachą ir Vundtą, nustoja eiti į bažnyčią ir vakarais meldžiasi saulei ant akmens. Jis sako, kad Dievą galima garbinti „tiktai gamtoje“, o nemirtinga tik ta siela, kuri palieka darbų. Todėl jis kenčia: „Nenoriu mirti... o mirštu...“. Tikėjimas pasikeičia, bet ramybės neatneša.

Rašiniui: TikėjimasMirtis

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.