Kuprelis179 psl. · apie 5 min.
XXXVIII dalis97% kūrinio
179 psl.

– O aš kuomi žemę pastumėsiu? – susimąstęs-susimąstęs Kuprelis savęs paklausė. – Kaip noriu, kaip stengiuos, o lig-šiolei nieko-nieko... Ir nepaliksiu nieko, kas už mane nors paskum atidirbtų, mano darbą kartu su savo pavarytų... Nenoriu mirti... o mirštu...

Tai ne Kuprelio lupos kalbėjo, o jis pats, visas, visu savo vidumi. Da nebuvau matęs tokio žmogaus inkvėpimo. Perėmė jis mane visas. Aš virpėjau jo beklausant.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip pasikeičia Kuprelio tikėjimas po meilės praradimo?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Jaunystėje Olesis buvo vargonininkas, o praradęs Kazę keliauja į Jeruzalę melstis prie Kristaus kapo. Tapęs malūnininku jis skaito Kantą, Fejerbachą ir Vundtą, nustoja eiti į bažnyčią ir vakarais meldžiasi saulei ant akmens. Jis sako, kad Dievą galima garbinti „tiktai gamtoje“, o nemirtinga tik ta siela, kuri palieka darbų. Todėl jis kenčia: „Nenoriu mirti... o mirštu...“. Tikėjimas pasikeičia, bet ramybės neatneša.

Rašiniui: TikėjimasMirtis

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.