Ir tyliai-ramųs dabar čia visi daiktai, yt akmeniniai butų. Užstingo rodos. Tylus ir antras piklius, anoje pusėje stovįs. Užumestas visai. Jau Olesis visokius nebereikalingus daiktus krauna, lac muzėjun kokian. Bet tą muzėjų vien žiurkės ir pelės lanko ir lizdus savo krauna. Gera joms tenai, nepersekioja niekas. O kertės ir šonai jo aibe skaitlinių išrašinėti. Daiktais ištrinta ir vėl užrašyta.
Iš viduraslio keliasi didelis stiebas net pačion kepurėn. Tai visa pajiega maluno. Tušt palubėmis milžinis ratas jį vainikuoja. Ir įstabu rodos, kad jis dabar visai nejuda. Pats nejuda ir kitų ratų-ratelių savo kulokais nevaro. Nevaro ir jo niekas iš pačios kepurės, nuo pačių sparnų.
Kuprelis vis labiau nerimauja. Skubiau vaikščioja. Rankomis, maluno sparnus nuduodamas, maskatuoja. Kažin ką piktai po nosim murma.
Galop, matyti, susimylo vėjas ant Olesio: išpradžių palengva, paskum smarkiau ir smarkiau pradėjo sparnus varyti. Tuojau jisai atgijo. Aiškiai pralinksmėjo. Liepė man maišų pažiurėti, pats, kaip voverė, nulėkė laiptais viršun.
Viską čionai atlikęs ir aš ten nuėjau. Jis sėdi sau kojas susikeitęs ant senos beržinės kaladės, prie jo kambarėlio durų pastatytos. Atsisėda čia visuomet, kada jau nėra ko veikti. Sėdi ir klausos linksmaus girnų užėsio. Galvoja apie kažin ką. Akyse vilties ugnelė žiba.
– Kaip gaila, kad pas mane pinigų mažoka! – atsiduso man arčiau priėjus.
Atsisėdau netoliesia ant skrynelės. Ant tos pačios, kuria jis už malimą atsisema sau sėlinų karvei nuo kiekvieno. Tai jo išsiderėta. Klausau, ką jis čia sakys.
– Nevargintų tas nelabasis manęs taip, kad aš jų daug turėčiau. Tuojau sparnus po velniais! Ir viską perdirbęs, pastatyčiau savąją mašiną... Žinai tu, ką aš esu sugalvojęs? – klausia manęs linksmu nusišypsojimu, neaiškiai pasididžiuodamas. – Aš sugalvojau tokią mašiną, kuri, nelyginant, kaip laikrodis, bus užvedama kokiam laikui ir suks girnas su visu kuo. Ir jau gali malti kepurę pakreipęs, visai nepaisėdamas, ar tas prakeiktas vėjas yr, ar nėr. Tai bent butų gyvenimas!... Tik gaila, kad pinigų truksta tokios mašinos padirbimui ir intaisymui; o išviso reiktų arti dviejų tukstančių. Man gi daugiau pusės netenka. Prašiau pono Sargtauto paskolinti, bet jis apie tai nei klausyti nenori. „Kur, sako, tau mašiną išrasti – tu nepanašus tokiems išgalvojimams”. Ir šnekėk tu, žmogus, su juo, kad nori.
– Vargiai Tamstos mašina galėtų didelį sunkumą sukti. Gaila tik Tamstos triuso.
– Geriau ir nešnekėk! Jau mano apgalvota iš visų pusių ir susidėjęs daugiau kiek pinigų pradėsiu darbą. Pamatysi... Tu gal manai, kad toji mašina bus panašaus mechanizmo, kaip laikrodis? Klysti. Visai kas kita. Ji gamins tokią stiprią pajiegą, kad ja ne vien girnas sukti bus galima, bet ir kuliamąsias mašinas ir kitokias sunkenybes.
– Abejoju... Verčiau jau Tamsta pritaikintumei elektrą ar ką kitą.
– Nereikia man eletkros, nei ko kito. Atsibodo jau tat. Aš noriu savo ką-nors padirbti ir nors vienu tuo išradimu prie daugelio kitų prisidėti.
– Tai bent pamėgink Tamsta.
– Ir mėginti nėra ko. Viskas aišku, kaip diena. Pinigų reikia ir daugiau nieko... Nenoriu tik tau apsakinėti, kaip aš esu sumanęs. Tuojau intikėtumei.
– Nors truputį, Tamsta, nupasakok.
Ilgai man aiškino, prirodinėjo, rodė dagi ir planą tos jo sugalvotosios mašinos. Nieko aš tenai nesupratau, nepermaniau; tečiau mažai jau abejodamas pasakiau:
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.
Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.