Kuprelis178-180 psl. · apie 5 min.
XXXVIII dalis98% kūrinio
178 psl.

Da nesakiau aš, tiesa, ką manau apie žmogaus sielą. Man tokios sielos, kokią skelbia visos dabartinės tikybos, nesama. Bepigu kiekvienam mirus dangun patekti. Gek sako, kad tai padarius, tai reikia esą ant žemės daug iškentėti. Na, kiti tyčiomis ir kenčia, plaka save, adatomis bado. Tai aiškiausias egoizmas: „Aš, vadinas, noriu dangun įlipti. Ir butinai įlipsiu. Kitas kas ar įlips ar ne, bet aš tai jau pirmutinis”. Aš gi sakau, kad dangun patekti, tai reikia išvargti-iškentėti ne penkes-dešimtis metų, ne šimtas, bet tukstančiai, milijonai. Milijonų metų reikia, kad su Dievu amžinai susivienijus. Ir ne vienas žmogus kada-nors Dievą pasieks, bet visa žemė. Taigi kiekvienas žmogus, kaipo augščiausiai pakilęs už visus gyvius, turi stengties savo trumpame gyvenime, kad nors truputį-trupuliuką pastumėjus tą savo žemelę-motiną augštyn. Ir to tiktai siela nemiršta, kas žemę pastumėja, kas darbus-veikalus palieka... Jau gi mes patįs stengiamės, kad nors ne mums, tai musų vaikams butų geriau, o anie stengsis, kad jų vaikams butų kiek gereliau, ir taip augštyn vis, augštyn. Mes mirę nemirsime, bet gyvensime ir matysime, kaip musų vaikai, anukai gyvens; nekartą jiems patarimus teiksime, juos stiprinsime. Ir lig-pat galui žemės kelionės su jais busime. Taip, kaip su mumis musų diedučiai-ainiai esą. Ir begaliniai vainikai žmonių sielų žemę seka... O kiek jų miršta kartu su kunu! Ir nei nežino, kad miršta. O kaltos tai tame tikybos musų. Jos labai-labai žemės kelionę trukdo. Tai yra tie erškėčiai, kuriuos gal jai iškentėti skirta...

179 psl.

– O aš kuomi žemę pastumėsiu? – susimąstęs-susimąstęs Kuprelis savęs paklausė. – Kaip noriu, kaip stengiuos, o lig-šiolei nieko-nieko... Ir nepaliksiu nieko, kas už mane nors paskum atidirbtų, mano darbą kartu su savo pavarytų... Nenoriu mirti... o mirštu...

Tai ne Kuprelio lupos kalbėjo, o jis pats, visas, visu savo vidumi. Da nebuvau matęs tokio žmogaus inkvėpimo. Perėmė jis mane visas. Aš virpėjau jo beklausant.

XXXIX dalis

180 psl.

– Tai mane meilė tokiuo padarė, – atkėlė Kuprelis galvą.

Žiuri pro langelį, pro kurį sidabrinė mėnulio juosta tiesiasi ant skobnelio, per aslą, dengia lovos kraštą. Jieško, tarytum, ko. Surado, į mane atsigręžia.

– Stebėtina, – tęsia toliau, – kaip tai laikas nudildo viską. Už keleto metų jau jokiu budu negalėjau atsimint Kazytės veido. Regis taip viską da įžiuriu, lac pro rukus, o veido jau visai nematau. Negalvojau apie ją jau taip dažnai. Sapnuoti, regis, visai nebesapnavau. Bet sieloje, širdyje buvo meilė, nors į mažą-mažutį kamuolėlį susispaudusi. Jo iš tenai niekas neįstengtų išstumti. Da kartą galvojau, laukiau, kad štai-štai prasivers maluno durįs, sugirgždės laiptai ir ji pas mane ateis, ot šitan kambarėlin. Laikiau jį visados švariai, padabinau, kaip tiktai įmanydamas, nič-nieko jin neleidau. Anei per slenkstį.

– Tai tik jai, brangiai viešniai. Ir lig šiai dienai neleidau. Tu pirmas inėjai... O kam tave įleidau, nežinau – lyg kokia mintis skersai jam atsistojo.

Pats jame visados skaitau, dirbu, galvoju. Čia tarytum ir ją jaučiu, tą meilę. Nors baisiai sunku ją prisiminti, bet kai-kuomet ir gerai, pastiprina mane. Teisinu save.

– Mažai vargo mačiau prieš tą meilę. Neteko pajėgų sutaupytų. Paskolinau. Dabar atsimokėti reikia.

Bet tai tik trumpam laikui. Labiausiai gaila man jos, norėtųsi, rodos, kad ir dabar tos pačios dienos butų...

Bus jau penkeli metai, kaip tos dienos lac sugrįžę buvo prie manęs.

Vieną gražų pavasario vakarą nėjau namon nakvoti. Užsimaniau pasilikti malune, pamiegoti savo kambarėlyje.

Guliu, miegas neima. Kiekvienas vaizdas, menkiausia smulkmenėlė tos meilės prieš mano akis išpalengvo plaukia. Viską, regis, tikrai matau. Rodosi, kad ne vien matau, bet ir jaučiu, džiaugiuos, gyvenu, kaip ir tada. Jau tarytum ne malune aš. Skruzdynuose vargonininkauju.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip pasikeičia Kuprelio tikėjimas po meilės praradimo?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Jaunystėje Olesis buvo vargonininkas, o praradęs Kazę keliauja į Jeruzalę melstis prie Kristaus kapo. Tapęs malūnininku jis skaito Kantą, Fejerbachą ir Vundtą, nustoja eiti į bažnyčią ir vakarais meldžiasi saulei ant akmens. Jis sako, kad Dievą galima garbinti „tiktai gamtoje“, o nemirtinga tik ta siela, kuri palieka darbų. Todėl jis kenčia: „Nenoriu mirti... o mirštu...“. Tikėjimas pasikeičia, bet ramybės neatneša.

Rašiniui: TikėjimasMirtis

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.