Kuprelis180-181 psl. · apie 5 min.
XXXIX dalis98% kūrinio
180 psl.

– Tai mane meilė tokiuo padarė, – atkėlė Kuprelis galvą.

Žiuri pro langelį, pro kurį sidabrinė mėnulio juosta tiesiasi ant skobnelio, per aslą, dengia lovos kraštą. Jieško, tarytum, ko. Surado, į mane atsigręžia.

– Stebėtina, – tęsia toliau, – kaip tai laikas nudildo viską. Už keleto metų jau jokiu budu negalėjau atsimint Kazytės veido. Regis taip viską da įžiuriu, lac pro rukus, o veido jau visai nematau. Negalvojau apie ją jau taip dažnai. Sapnuoti, regis, visai nebesapnavau. Bet sieloje, širdyje buvo meilė, nors į mažą-mažutį kamuolėlį susispaudusi. Jo iš tenai niekas neįstengtų išstumti. Da kartą galvojau, laukiau, kad štai-štai prasivers maluno durįs, sugirgždės laiptai ir ji pas mane ateis, ot šitan kambarėlin. Laikiau jį visados švariai, padabinau, kaip tiktai įmanydamas, nič-nieko jin neleidau. Anei per slenkstį.

– Tai tik jai, brangiai viešniai. Ir lig šiai dienai neleidau. Tu pirmas inėjai... O kam tave įleidau, nežinau – lyg kokia mintis skersai jam atsistojo.

Pats jame visados skaitau, dirbu, galvoju. Čia tarytum ir ją jaučiu, tą meilę. Nors baisiai sunku ją prisiminti, bet kai-kuomet ir gerai, pastiprina mane. Teisinu save.

– Mažai vargo mačiau prieš tą meilę. Neteko pajėgų sutaupytų. Paskolinau. Dabar atsimokėti reikia.

Bet tai tik trumpam laikui. Labiausiai gaila man jos, norėtųsi, rodos, kad ir dabar tos pačios dienos butų...

Bus jau penkeli metai, kaip tos dienos lac sugrįžę buvo prie manęs.

Vieną gražų pavasario vakarą nėjau namon nakvoti. Užsimaniau pasilikti malune, pamiegoti savo kambarėlyje.

Guliu, miegas neima. Kiekvienas vaizdas, menkiausia smulkmenėlė tos meilės prieš mano akis išpalengvo plaukia. Viską, regis, tikrai matau. Rodosi, kad ne vien matau, bet ir jaučiu, džiaugiuos, gyvenu, kaip ir tada. Jau tarytum ne malune aš. Skruzdynuose vargonininkauju.

181 psl.

Prisitraukė ir tas vaizdas, kaip aš su rišuliu mėnesieną naktį jos su Irša atvažiuojant laukiau. Štai, rodosi, laukiu-laukiu, jos gi vis nėra ir nėra. Atsiklaupiau, ištiesiau rankas, ėmiau ją šaukti, melsti prie savęs:

– Ateik, ateik, mano mylimoji, mano brangioji Kazyte. Greičiau, greičiau ateik. Ateik, ateik!...

Žiuriu, ištolo, nuo sodžiaus, prisiartina prie manęs kas balto. Persigandau, drebu. Eina taip ištyko, tarytum plaukia-slenka lengvo vėjalio nešamas. Va jau arčiau... arčiau. Visai arti. Priėjo, sustojo. Stovi, nekruta. Balta marška apsisiautusi. Nuo tos maršks aplinkui balta. Ji prasiskleidė ją... Noriu bėgti, negaliu; kaulai sustingo. Matau išblyškusį veidą, lyg iš žemių atkastą, ingriuvusias kakton akis; vietoj nosies krimzlė tiktai su dviem didelėm skylėm. Pro kiaurus marškinius, sijoną, pajuodavęs kunas matosi. Viena koja basa, ant kitos supuvusi čeveryka. Pakėlė augštyn ranką, balsu, lac iš bedugnės taria:

– Olesi, tai aš, tavo Kazė... Einu jau... Pasilik!... Pasilik! O aš tenai...

Stojaus ant kojų ir, tarytum, nubudau. Atsisėdau lovoje. Dairaus aplinkui. Gi ji gale mano lovos stovi. Sako, prie manęs ištiesusi ranką:

– Olesi... aš Kazė. Einu... Pasilik... pasilik...

Surikau. Ji prapuolė. Užužė tik vėjas apie maluną................................................

....................................................................................................................

Nutraukė Kuprelis.

Tyli. Nežiuri niekur. Akįs juodai spindi.

Baugu man darosi. Tarytum kas negyvais, šaltas kambarėlin inėjo. Ir viduraslyje stovi. Į mudu abu paslapčia rankas tiesia...

Šalta, šalta!

Va jau rodosi pilnas kambarėlis. Rankų daug. Ties galvomis visos.

Kuprelis vis tyli. Ir negalvoja, regis. Tiktai laukia ko.

Laukia ir pats eina prie laukiamojo.

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.