Prisitraukė ir tas vaizdas, kaip aš su rišuliu mėnesieną naktį jos su Irša atvažiuojant laukiau. Štai, rodosi, laukiu-laukiu, jos gi vis nėra ir nėra. Atsiklaupiau, ištiesiau rankas, ėmiau ją šaukti, melsti prie savęs:
– Ateik, ateik, mano mylimoji, mano brangioji Kazyte. Greičiau, greičiau ateik. Ateik, ateik!...
Žiuriu, ištolo, nuo sodžiaus, prisiartina prie manęs kas balto. Persigandau, drebu. Eina taip ištyko, tarytum plaukia-slenka lengvo vėjalio nešamas. Va jau arčiau... arčiau. Visai arti. Priėjo, sustojo. Stovi, nekruta. Balta marška apsisiautusi. Nuo tos maršks aplinkui balta. Ji prasiskleidė ją... Noriu bėgti, negaliu; kaulai sustingo. Matau išblyškusį veidą, lyg iš žemių atkastą, ingriuvusias kakton akis; vietoj nosies krimzlė tiktai su dviem didelėm skylėm. Pro kiaurus marškinius, sijoną, pajuodavęs kunas matosi. Viena koja basa, ant kitos supuvusi čeveryka. Pakėlė augštyn ranką, balsu, lac iš bedugnės taria:
– Olesi, tai aš, tavo Kazė... Einu jau... Pasilik!... Pasilik! O aš tenai...
Stojaus ant kojų ir, tarytum, nubudau. Atsisėdau lovoje. Dairaus aplinkui. Gi ji gale mano lovos stovi. Sako, prie manęs ištiesusi ranką:
– Olesi... aš Kazė. Einu... Pasilik... pasilik...
Surikau. Ji prapuolė. Užužė tik vėjas apie maluną................................................
....................................................................................................................
Nutraukė Kuprelis.
Tyli. Nežiuri niekur. Akįs juodai spindi.
Baugu man darosi. Tarytum kas negyvais, šaltas kambarėlin inėjo. Ir viduraslyje stovi. Į mudu abu paslapčia rankas tiesia...
Šalta, šalta!
Va jau rodosi pilnas kambarėlis. Rankų daug. Ties galvomis visos.
Kuprelis vis tyli. Ir negalvoja, regis. Tiktai laukia ko.
Laukia ir pats eina prie laukiamojo.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.