Kuprelis169-182 psl. · apie 30 min.
XXXVII dalis99% kūrinio
169 psl.

– Dieve, Dievulėli geras, Jėzau Kristau, savo gyvastį žmonių labui, jų laimei, išganymui atidavęs, susimylėk ant manęs, nors menką truputėlį savo gausios malonės man suteik. Melžiu Tavęs, Tavo tarnas silpnas, nuženk prie manęs savo dangiškoje galybėje, atleisk man mano viso gyvenimo nuodėmes, visus nusidėjimus, kuriuos gal ne vieną kartą per savo nežinojimą, per savo nesupratimą ir silpnybę papildžiau. Nebausk manęs už juos. Užmiršk mano praeitį. Užmiršk, Galingasai Viešpatie, žemės ir dangaus Karaliau, ir josios nuodėmes, josios nusidėjimus. Tenerustina jos darbai Tavo skaisčiojo sosto, tenerustina jie visų Tavo šventųjų – teatleidžia jai visas dangus. Ji sugrįš prie Tavęs, sugrįš, kaipo paklydusi avelė, tavo vienon avinyčion. Neduok jai, Viešpatie, pražuti, išgelbėk josios sielą, ištrauk iš pragaro nasrų... Meldžiu, meldžiu tavęs, čia ant kelių ašarose papludęs, prie Tavo šventojo karsto, tegul tos ašaros nuplauna mano vargus, mano visas nesuskaitomas nelaimes; tebuna tas karstas mano džiaugsmu, tepriduoda jis laimės, pasisekimo gyvenime. Priimk, Jėzau Kristau, tą kryžių, kurį buvai už mano gal tėvelių blogus darbus, ant mano pečių uždėjęs. Nuvargau, negaliu toliau jau jo nešti, nebepakelia jau jo mano pečiai. Silpnas, menkas, Viešpatie, esu, – priimk jį, susimylėk ant manęs. Ir duoki, Viešpatie, kad ji pas mane sugrįštų, vėl mane pamylėtų, vėl nušviestų mano vargo dieneles, visą mano tamsų, apniukusį gyvenimą. Ji viena, per Tavo malonę, gali tuos rukus nuvaikyti, toli juos užu augštųjų kalnų paslėpti. Ir laimingu tada mudu busiva ir savo laimėje Tavo galybę garbinsiva... Išklausyk, susimylėk manęs, Viešpatie, atleisk mano ir jos nuodėmes; nors trupinėlį man savo gausios malonės suteik... Tikiu, kad padėsi man, nes visavaldąs esi; kiekvienam, Tavęs meldžiančiam, ramybę suteikti... Nužengk pas mane savo dangiškoje galybėje ir grožėje...

170 psl.

Ilgai-ilgai meldžiaus. Mano maldai, regis, ir galo nebuvo.

– Tikrai mane Dievas išgirdo, tikrai. Jis dabar mane pamatė. Jis geras, malonus, padės man; nepaliks toliau taip vargti. Pats jis pasakė: „Kiekivena širdinga malda pasieks mano sostą,” – džiuginau-tikinau save.

Priėjus išpažintin ir priėmus Švenčiausį, visai atsimainiau. Tarytum didžiausį kalną bučiau nuo savęs nuvertęs.

Savo burio keliauninkų ir nelaukiau. Išėjau su tais, kurie pirmiausiai apvaikščiojo visas šventas vietas. Aš-gi daugiau niekur nebuvau, kaip tiktai viename Jeruzalyje.

Kaip prisiėjo palaukti Jafoje keletas dienų, tai nežinojau kas su manimi bus. Jeigu nebutų marių, bučiau pėsčias ėjęs.

Važiuodamas vis laukiau stebuklo. Tikėjaus, kad štai-štai Dievas parodys savo galybę, išpildys mano maldą. Į kiekvieną mergiotę visu keliu kur tiktai pasergėjęs žiurėjau ir klausiau savęs:

– Ar tik ne ji?

Bet buvo vis ne ji.

Grįždamas, kur tiktai traukinys sustodavo ilgesniam laikui, butinai išeidavau miestan. Visur vaikščiojau, klajojau – jos jieškojau. Pamatęs ištolo kokią, lac į ją panašią, tuojau vydavaus. Prisivijęs, už akių užeisiu, matau ne ji, ir toliau lekiu-skubinu. Traukinin vėl bijau pasivėlinti.

– O gal ji šitan traukinin pateks? Gal važiuos juomi? Gal ir ji, Dievo pasiųsta, jieško manęs?

Niekas jos nesiuntė. Ir nejieškojo manęs. Gal tą pačią valandą jį mylavo, jį glaudė prie savęs, skabino-bučiavo.

– O, kad aš jį dabar susitikčiau! – maniau kumštį spausdamas-gniauždamas. – Nebebutų jau taip...

Atvažiavau Skruzdynuosna. Mano vietoje jau kitas vargonininkas buvo. Kitas giedojo-grojo tais vargonais, kuriais aš kartu su Dievu ir meilę garbinau.

171 psl.

Vargonai svetimi pasirodė, tarytum nepažino manęs. Nebe tais balsais maldą žavėjo. Balsais sunykusiais, menkais, kaip ir pačių žmonelių vargas. Nekėlė jų sielos, bet kartu su ja pažemiu slinko, į tolimą, miglotą slėnį traukė.

Ir kunigas tapo svetimas. Susitikęs paklausė apie kažin ką. Kai-ką atsakiau. Pamojo ranka ir nuėjo.

Ir niekas nepažino. Ilgai, visiems svetimas, laukiau savo Kazytės Skruzdynuose. Ir maldą, karštos nuvargusios širdies Jeruzalyje pasakytą, kartojau. Bet blyško ji. Ir jau, rodos, Dievo nesiekė. Kaskartą žemiau kilo. Lyg kliudė kas. Lyg širmas paukštelis, iškėtęs savo stiprius sparnus, jai už akių stojo. Piktu žvilgsniu kreipė į žemę, į siaurus tarpkalnius.

Ir mane patį pasiekė tas žvilgsnis. Iš Skruzdynų išeiti liepė, palikti juos.

– Bėgsiu, toli bėgsiu! Tenai, kur žmonių nei dvasios nėra, kur balsas jų negirdžiamas, – išbėgau-palikau.

XXXVIII dalis

172 psl.

Neužilgo gavau malunininko vietą, štai šitame pačiame Sargtauto malune.

Begalo nudžiugau.

– Liuliuos mane jo bildesys, savo skubią-skubią pasaką pasakos.

Gyvenau-gyvenau, daug girdėjau ir mačiau.

Karalius-karaliukas jauną paną pamylėjo.

Pamylėjo-pamylėjo.

Ji už kito ištekėjo-ištekėjo.

– Klausyties jo... Ir daug-daug da jis man pasakų pasakys.

Da pas Šenfeldą budamas mėgau klausyties jo bildesio, ratų ratelių teleskavimo, ir pikliaus dusavimo, sunkiai girnų slegiamo. Man rodėsi, kad tai aš girdžiu žodžius, matau patį maluną pavidale senos, baltos, daug žinančios, daug mačiusios ir begalę girdėjusios bobutės.

– Ji viską žino. Ji klausos ir klausos ir paskum man apsakinėja.

Vėjinį maluną labiau mėgau, negu vandeninį.

– Jis augštai ant kalno stovi. Aplinkui dairos, toli mato, kiekvieną vėjalio žodį, kiekvieną jo garsą gaudo. Vėjalis jam aibę gražių pasakaičių iš tolimų-mėlynų kraštų atneša. Tenai ne tokios, kaip čia, musų žaliuose laukuose geltonų drugelių išaustos. Tenai drugeliai auksiniai, saulės spinduliuose stebuklingais dažais žėri, ir žalio šilko siuleliais audžia.

Meilė prie Kazės susispaudė mažutin-mažutėlin kamuoliukan susiviniojo ir atsistojo viduryje sielos. Aštriai ją gėlė. Bet tasai skausmas nesklido toli, ratu apie patį kamuoliuką spietėsi.

Išsiilgau kningos. Išsiilgau kaip gero, numylėto draugo, kuris manęs mažo niekados vieno nepalikdavo. Atsargiai augino ir vedžiojo gerai jo žinomais, išmindytais keliais.

Paprašiau pono, kad duotų ką-nors man pasiskaityti. Kokias turėjau pirmai kningas, tai nei nežinau, kur jos dingo.

– Ką-gi tau duoti? Gal pasakų, gal kokį seną žurnalą?

– Ką ponas duosi, tat skaitysiu.

173 psl.

Davė du didžiausiu tomu žurnalų ir vieną nemažą kningą lenkų pasakų. Perskaičiau visa tat vienu ypu. Bet perskaičius nieko galvoje daugiau neliko, kaip tik tuščia. Parnešęs paprašiau ko geresnio. Jis juokais ištraukė iš spintos Kanto „Gryno proto kritiką” ir parodė man:

– Gal šitą tau duoti?

– Duok, ponai šitą, duok! – net sušukau ir vos nestvėriau jam iš rankų.

– Ar tai tau suprasti, kas čia parašyta?

– Visviena, ponai, duok. Aš daugiau nieko nenoriu.

– Tie. Rytoj atgalion parneši, – tikrino atiduodamas.

– Neparnešiu! – linksmai atkirtau.

Ir tikrai neparnešiau. Skaičiau ją atsidėjęs, nei miego nenorėjau; lig dienai skaitydavau. Kiekvieną sakinį po keletą kartų kartojau. Stengiausi suprasti kiekvieną jo žodį. O beveik nieko nesupratau. Ir parnešiau taip.

– Na, o ką, patiko? Tur-but labai?

– Labai patiko!

– Nejaugi? – ištrėškė ponas akis.

– Da ką nors man iš filosofijos... – paprašiau.

Jis pažiurėjo-pažiurėjo į mane atidžiai, paskum ištraukė keletą kningų ir sako:

– Rinkkis.

Permečiau visų antgalvius ir skubiai paėmiau Fejerbacho „Das Wesen der Religion”, tarytum bijodamas, kad ponas jos nuo manęs atgalion neatimtų.

Toliau perskaičiau to paties filosofo „Gedanken ueber Tod und Unsterblichkeit” „Das Wesen des Christenthums” ir dagi „Grundsaetze der Philosophie der Zukunft”. Antgalo ir Vundto keletą veikalų išgavau. Skaičiau ir kitų filosofų, bet tiktai Vundtas ir Fejerbachas man patiko.

174 psl.

Juo toliau, juo aiškiau pradėjau suprasti. Galvoti ėmiau. Kai-kada ir ponas su manim pasišnekėdavo, savo nuomonę ištardavo, aš jam savo pasakydavau. Tarytum godojo mane, indomiai klausėsi. Aiškino ir taisė kai-kuriuos mano pasakymus. Jis gi tai daugiau jokių kningų ir neskaitė, kaip tik filosofiško turinio, todel nuo to ir mane pamėgo. Toliau mažiau ėmiau skaityti, o labiau galvoti... Vakarais, saulelei besileidžiant, sustabdęs maluną, išeidavau ant kalnelio, atsisėsdavau ant didelio raudono akmens, kuris da ir dabar tenai tebeguli, ir žiurėdavau į vakarus. Tyliai, paskendęs vakaro grožėje, tarytum savo sielą su jos siela suliejęs, meldžiaus saulelei, meldžiaus dangui, padabinusiam savo aukurą angelėlių kaspinais, ne šito pasaulio gėlelėmis. Ir rodėsi man, kad aš matau Dievą mažiausioje žolelėje, nulinkusioje savo galvele prieš saulelę-motinėlę; margame drugelyje, kuris suglaudęs-pastatęs savo sparnelius ant baltos gėlelės tupi, motinėlę akelėmis seka; beržyne, nustojusiame užtiverkti savo pasvirusiomis šakomis ir dabar ramiai susimąsčiusiame, lac butų savo raudą užmiršęs. Visur-visur man Dievas matėsi. Oro krikštaliniame skaidrume Jį jaučiau. Ir rodėsi Jis toks geras, galingas, malonus ir gražus, pasirodąs aiškiai per taip tylų-iškilmingą saulėleidį.

Štai nusileidžia saulelė, pabučiavusi savo paskutiniais spindulėliais plačiausius laukelius, tamsiąsias girias. Visa gamta užstingsta. Dievulis iš josios atsitraukia, palaiminęs visus juodai naktelei, žvaigždutės ant dangaus viena po kitai nedrąsiai-bailiai sužiba. Mėnulis, paraudęs visas, iš-tarp krumų išlenda. Iškilęs augščiau užtiesia visą žemelę savo žalsvai sidabriniu šidu ir migdo-migdo saldame miegelyje. O žvaigždės savo spindulėliais sapną pina-mezga...

175 psl.

Kartą, pirmais da metais mano malunininkavimo, kada nusileidus saulelei išvieno dangus žvaigždelėmis apsipylė, o mėnulis užskleidė šidu žemelę miegui, iš begalinių gelmių mano sielą balsas pasiekė. Visados, rodėsi, tas balsas iš juodųjų dangaus gelmių plaukė, bet aš jį tiktai tuomet užgirdau; o gal tai balsas buvo mano paties sielos, paskendusios tose gelmėse.

– Dievulis Amžinasai, kaip Poeta Didis, kasdiena naujus pasaulius tveria. Paima savo sielos mažytę-mažytę dalelę, pusterėja ją bekraštėn erdvėn, paskum liepia apsistoti ir augti tarp milijonų senesniųjų, seniau jau išskridusiųjų. Ir sutveria ji naują gyvybę ir pasklysta joje ir plėtojas joje. Auga, keičiasi-mainosi, kaip poetos tvarinyje žodeliai gražųs, savo Tėvą siekia, prie jo grįžti stengias. O Dievas daboja ir gėrisi, kaip jo vaikelis per kančias, per vargus, per aštrius kalnus į jį kopia-lipa, ir stiprėja juose.

Ir tveria Jis da kitoniškus, da gražesnius ir tų, anųjų, nepalieka. O koks Jo linksmumas, kad Jo sielos trupinėlis, išaugęs jau ir išvargęs prie savo Tėvo grįšta, pasiekia Jį ir paskęsta Jame, lyg menkutis vandens lašelis, iš giliųjų marelių tolimuosna kraštuosna nuskridęs, grįšta į savo motinėlę didelę galingą upę. Ir skrenda iš Jojo kiekvieną valandėlę Jo sielos dalelės, naujosios sielos, ir grįšta-grįšta kitos jau...

Ir aišku man pasidarė, kad ir musų žemė taip-pat esanti dalis Tosios Galingosios, Didžiosios ir Gražiosios Esybės. Ir ji grįšta pre savo Tėvo, ir ji prie Jo kopia.

O-o... kad greičiau, kad greičiau. Da taip toli-toli...

Bet sugrįš! Pasieks!

Ir gera, švelnu mano sieloje pasidarė ir kas vienas mielas vakarėlis dabar ant to akmens sėdžiu. Dangaus bedugnėn siekiu, kur Dievas Savo grožėje naujus pasaulius tveria; siunčiu Jam karštą maldą, kad jis žemelę-dukrytę anksčiau prie Savęs pašauktų...

176 psl.

Tai matai, mielas Ignasėli, kokiuo laiku aš Dievui meldžiuos. Nebeinu šventyklon, negarbinu stabų, netikiu tam tikėjimui, jo „mokslui”, kurį Fejerbachas tikrai historiškuoju melu pavadino. Dievą galima garbint tiktai gamtoje, tiktai jo Paties sutvertoje grožėje.

Nepilnapročiai tie žmonės, kurie apie Dievą galvoja, Jį visokiosna teorijosna spraudžia ir dogmomis riša. Dievą vien jausti galima, kaip sako Fejerbachas, jausti taip, kaip jaučiama meilė, kaip jaučiama džiaugsmas; taip matyti, kaip matoma protas protingojo žmogaus akyse, kaip matoma mintįs jo veide.

Graikų tikyba kur kas buvo tobulesnė ir artimesnė į Tikrąjį Dievą, kaip dabar musiškė, katalikų. Ger ne puikiai lietuviai Dievą garbino? Gražus ąžuolynas, šventa ugnelė, simbolius Sutvertojo galybės, malonės ir teisybės, po senu ąžuolu kurenasi. Aplinkui paukšteliai savo įvairiais balseliais čirena, tarp šakų šokinėja, žmonelių maldos klausosi. O taip aplinkui tylu, ramu, lac iššluota. Toli nuo gyvenimo, toli nuo visų kasdieninių darbų ir minčių. Ger tai negalėjo čia jie pajausti Dievo, paaukuoti Jam savo sielą, susivienyti su Juomi grožėje? Kur tau; jie taip jautė Jį, kad šiandien nei vienas lietuvis taip nejaučia.

Štai atėjo iš pasaulio krašto svetimi žmonės, iškirto-išvartė senus ąžuolynus, pristatė savo akmeninių uolų-urvų, suginė juosna gamtoje Dievą garbinančius, ataplėšė juos nuo tos mylimos gamtos ir liepė, grąsindami savo pragaru ir čysčiumi, melsties Dievui taip, kaip jiems patiems patinka ir kaip jie patįs meldžiasi. Ir negalėjo lietuviai taip melsties, kaip anie atėjunai norėjo. Juos traukė savep šventos girios, tylus pavėsys.

177 psl.

Vien tame pavėsyje jie melsties galėjo. O dabar ar meldžias tose akmeninėse šventyklose lietuviai, kaip rodos reikėtų? Ar meldžias jose taip ir kitos tautos? Niekas! Visus traukia nuo tų stabų prie gamtos, prie Paties Dievo... Ką-gi, suvaro, kaip aveles, ir bevargina.

Ne, ateities tikyba nebus tokia. Turi žuti tas historiškasai melas, turi žmonės išsiveržti iš tų akmeninių sienų, turi išsipančioti iš geležinių rodos, bet jau sutrunijusių dogmų... Augščiau gi vis siekia žemė į savo Tėvą...

Kaip, žinai, man šlykštu prisiminti mano kelionė Jeruzalin. Dievas čia, Dievas visur, o aš kažin kur Jo jieškojau. Ir kiek žmonelių tenai plusta ir kaip jų visų akįs apdumtos. O malda mano... Negaliu apie tat šnekėti.

Jėzui, žinoma, aš tikiu, kaipo žmogui, kuris, matydamas klaidingai tikinčius žmones, pakreipė juos nuo to kelio, parodė jiems, kiek galėdamas, geresnį, o ne kaipo Dievo sunui, – Dievo sunus, tai visa žemė kartu su visa gyvija. Ir jo tikyba buvo tiktai pietų tautoms skirta. Visos tautos jokiuo budu negali vienaip tikėti ir vienaip Dievą garbinti... Jisai pats negalvojo savo Dievo sunumi esančiu, tai tiktai pasakos „gerų pasekėjų” Jį tokiuo padarė. Ir Jo tikybą, Jo mokslą nežmoniškai sudergė. Labiausiai tuomi, kad po visą pasaulį užsimanė išplatinti.

178 psl.

Da nesakiau aš, tiesa, ką manau apie žmogaus sielą. Man tokios sielos, kokią skelbia visos dabartinės tikybos, nesama. Bepigu kiekvienam mirus dangun patekti. Gek sako, kad tai padarius, tai reikia esą ant žemės daug iškentėti. Na, kiti tyčiomis ir kenčia, plaka save, adatomis bado. Tai aiškiausias egoizmas: „Aš, vadinas, noriu dangun įlipti. Ir butinai įlipsiu. Kitas kas ar įlips ar ne, bet aš tai jau pirmutinis”. Aš gi sakau, kad dangun patekti, tai reikia išvargti-iškentėti ne penkes-dešimtis metų, ne šimtas, bet tukstančiai, milijonai. Milijonų metų reikia, kad su Dievu amžinai susivienijus. Ir ne vienas žmogus kada-nors Dievą pasieks, bet visa žemė. Taigi kiekvienas žmogus, kaipo augščiausiai pakilęs už visus gyvius, turi stengties savo trumpame gyvenime, kad nors truputį-trupuliuką pastumėjus tą savo žemelę-motiną augštyn. Ir to tiktai siela nemiršta, kas žemę pastumėja, kas darbus-veikalus palieka... Jau gi mes patįs stengiamės, kad nors ne mums, tai musų vaikams butų geriau, o anie stengsis, kad jų vaikams butų kiek gereliau, ir taip augštyn vis, augštyn. Mes mirę nemirsime, bet gyvensime ir matysime, kaip musų vaikai, anukai gyvens; nekartą jiems patarimus teiksime, juos stiprinsime. Ir lig-pat galui žemės kelionės su jais busime. Taip, kaip su mumis musų diedučiai-ainiai esą. Ir begaliniai vainikai žmonių sielų žemę seka... O kiek jų miršta kartu su kunu! Ir nei nežino, kad miršta. O kaltos tai tame tikybos musų. Jos labai-labai žemės kelionę trukdo. Tai yra tie erškėčiai, kuriuos gal jai iškentėti skirta...

179 psl.

– O aš kuomi žemę pastumėsiu? – susimąstęs-susimąstęs Kuprelis savęs paklausė. – Kaip noriu, kaip stengiuos, o lig-šiolei nieko-nieko... Ir nepaliksiu nieko, kas už mane nors paskum atidirbtų, mano darbą kartu su savo pavarytų... Nenoriu mirti... o mirštu...

Tai ne Kuprelio lupos kalbėjo, o jis pats, visas, visu savo vidumi. Da nebuvau matęs tokio žmogaus inkvėpimo. Perėmė jis mane visas. Aš virpėjau jo beklausant.

XXXIX dalis

180 psl.

– Tai mane meilė tokiuo padarė, – atkėlė Kuprelis galvą.

Žiuri pro langelį, pro kurį sidabrinė mėnulio juosta tiesiasi ant skobnelio, per aslą, dengia lovos kraštą. Jieško, tarytum, ko. Surado, į mane atsigręžia.

– Stebėtina, – tęsia toliau, – kaip tai laikas nudildo viską. Už keleto metų jau jokiu budu negalėjau atsimint Kazytės veido. Regis taip viską da įžiuriu, lac pro rukus, o veido jau visai nematau. Negalvojau apie ją jau taip dažnai. Sapnuoti, regis, visai nebesapnavau. Bet sieloje, širdyje buvo meilė, nors į mažą-mažutį kamuolėlį susispaudusi. Jo iš tenai niekas neįstengtų išstumti. Da kartą galvojau, laukiau, kad štai-štai prasivers maluno durįs, sugirgždės laiptai ir ji pas mane ateis, ot šitan kambarėlin. Laikiau jį visados švariai, padabinau, kaip tiktai įmanydamas, nič-nieko jin neleidau. Anei per slenkstį.

– Tai tik jai, brangiai viešniai. Ir lig šiai dienai neleidau. Tu pirmas inėjai... O kam tave įleidau, nežinau – lyg kokia mintis skersai jam atsistojo.

Pats jame visados skaitau, dirbu, galvoju. Čia tarytum ir ją jaučiu, tą meilę. Nors baisiai sunku ją prisiminti, bet kai-kuomet ir gerai, pastiprina mane. Teisinu save.

– Mažai vargo mačiau prieš tą meilę. Neteko pajėgų sutaupytų. Paskolinau. Dabar atsimokėti reikia.

Bet tai tik trumpam laikui. Labiausiai gaila man jos, norėtųsi, rodos, kad ir dabar tos pačios dienos butų...

Bus jau penkeli metai, kaip tos dienos lac sugrįžę buvo prie manęs.

Vieną gražų pavasario vakarą nėjau namon nakvoti. Užsimaniau pasilikti malune, pamiegoti savo kambarėlyje.

Guliu, miegas neima. Kiekvienas vaizdas, menkiausia smulkmenėlė tos meilės prieš mano akis išpalengvo plaukia. Viską, regis, tikrai matau. Rodosi, kad ne vien matau, bet ir jaučiu, džiaugiuos, gyvenu, kaip ir tada. Jau tarytum ne malune aš. Skruzdynuose vargonininkauju.

181 psl.

Prisitraukė ir tas vaizdas, kaip aš su rišuliu mėnesieną naktį jos su Irša atvažiuojant laukiau. Štai, rodosi, laukiu-laukiu, jos gi vis nėra ir nėra. Atsiklaupiau, ištiesiau rankas, ėmiau ją šaukti, melsti prie savęs:

– Ateik, ateik, mano mylimoji, mano brangioji Kazyte. Greičiau, greičiau ateik. Ateik, ateik!...

Žiuriu, ištolo, nuo sodžiaus, prisiartina prie manęs kas balto. Persigandau, drebu. Eina taip ištyko, tarytum plaukia-slenka lengvo vėjalio nešamas. Va jau arčiau... arčiau. Visai arti. Priėjo, sustojo. Stovi, nekruta. Balta marška apsisiautusi. Nuo tos maršks aplinkui balta. Ji prasiskleidė ją... Noriu bėgti, negaliu; kaulai sustingo. Matau išblyškusį veidą, lyg iš žemių atkastą, ingriuvusias kakton akis; vietoj nosies krimzlė tiktai su dviem didelėm skylėm. Pro kiaurus marškinius, sijoną, pajuodavęs kunas matosi. Viena koja basa, ant kitos supuvusi čeveryka. Pakėlė augštyn ranką, balsu, lac iš bedugnės taria:

– Olesi, tai aš, tavo Kazė... Einu jau... Pasilik!... Pasilik! O aš tenai...

Stojaus ant kojų ir, tarytum, nubudau. Atsisėdau lovoje. Dairaus aplinkui. Gi ji gale mano lovos stovi. Sako, prie manęs ištiesusi ranką:

– Olesi... aš Kazė. Einu... Pasilik... pasilik...

Surikau. Ji prapuolė. Užužė tik vėjas apie maluną................................................

....................................................................................................................

Nutraukė Kuprelis.

Tyli. Nežiuri niekur. Akįs juodai spindi.

Baugu man darosi. Tarytum kas negyvais, šaltas kambarėlin inėjo. Ir viduraslyje stovi. Į mudu abu paslapčia rankas tiesia...

Šalta, šalta!

Va jau rodosi pilnas kambarėlis. Rankų daug. Ties galvomis visos.

Kuprelis vis tyli. Ir negalvoja, regis. Tiktai laukia ko.

Laukia ir pats eina prie laukiamojo.

182 psl.

Štai atsistojo. Į mane eina. Pasitraukti noriu. Neįstengiu. Nustvėrė mane už rankos. Suspaudė smarkiai. Dantimis girgždžia. Smarkiau ir smarkiau spaudžia. Jau nejaučiu savo rankos. Kraujas gįslose sustingo. Plaukai ant galvos stoja.

– Kam... aš... visa tat... tau... pasakiau?... Kam... pasakiau?... – savo juodu žvilgiu mano akis smeigia. Krupterėjo staiga. Šonan atsitraukė. Ranką paleido. Žingsnį į dureles žengė.

– Girdi?... Girdi?... Ji ateina. Šaukia mane:

– Olesi!... Olesi!...

– Va, va! Einu!... Šaukia vis, šaukia... Einu! Einu!

Puolė į dureles, sudavė josna pečiais. Išlužo durelės, išgriuvo. Atsistojo da už slenksčio:

– Tenai Dievas... tenai ji. Reikia Dievą pasiekti, reikia prie jo... lipti. Einu... Jau pasieksiu... Va ji.... visa balta... ateina... Šviečia... šviečia.:. ugnis šviečia... Einu jau... einu. Kaze!... – suriko baisiu, lac nutrukusiu balsu, ir greitai nulėkė viršun, ant trečiojo gyvenimo.

Tenai darda, pliaška.

Va jau net pačioje kepurėje.

Išbėgau iš kambario. Visur šešėliai, šešėliai. Visi į mane artinas-slenka. Rankas kėčia, savo juodais žvilgsniais smeigia. Jau rodos stveria mane, stveria.

Nustvėrė. Viskas iš akių pranyko, Tuščia, dyka vien aplinkui.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip pasikeičia Kuprelio tikėjimas po meilės praradimo?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Jaunystėje Olesis buvo vargonininkas, o praradęs Kazę keliauja į Jeruzalę melstis prie Kristaus kapo. Tapęs malūnininku jis skaito Kantą, Fejerbachą ir Vundtą, nustoja eiti į bažnyčią ir vakarais meldžiasi saulei ant akmens. Jis sako, kad Dievą galima garbinti „tiktai gamtoje“, o nemirtinga tik ta siela, kuri palieka darbų. Todėl jis kenčia: „Nenoriu mirti... o mirštu...“. Tikėjimas pasikeičia, bet ramybės neatneša.

Rašiniui: TikėjimasMirtis

2. Kaip suprasti 1913 m. leidimo pabaigą? Ką mato Ignas ir kodėl jis nieko nesako tėvui?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Kuprelis išgirsta Kazės šauksmą, išlaužia dureles ir bėga į pačią malūno viršūnę. Važiuodamas namo Ignas mato nulaužtus malūno sparnus ir ant vieno gulintį žmogų: „Tai jis, tai Kuprelis!“. Tėvas mato tik sparnus, o Ignas jį ragina: „Važiuok, tėveli, greičiau.“ Vėliau, pamatęs gaisrą, jis sako: „Geriau nieko nematyti.“ Tekstas tiesiai nepasako, kad Kuprelis žuvo, bet viskas į tai rodo. Galima manyti, kad Ignas tyli, nes vienintelis išklausė Kuprelio istoriją ir nori ją išsaugoti. 1932 m. leidime pabaiga kitokia: Kuprelis lieka sėdėti malūne ir laukti.

Rašiniui: MirtisMeilė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.