Kuprelis181-183 psl. · apie 5 min.
XXXIX dalis99% kūrinio
181 psl.

Prisitraukė ir tas vaizdas, kaip aš su rišuliu mėnesieną naktį jos su Irša atvažiuojant laukiau. Štai, rodosi, laukiu-laukiu, jos gi vis nėra ir nėra. Atsiklaupiau, ištiesiau rankas, ėmiau ją šaukti, melsti prie savęs:

– Ateik, ateik, mano mylimoji, mano brangioji Kazyte. Greičiau, greičiau ateik. Ateik, ateik!...

Žiuriu, ištolo, nuo sodžiaus, prisiartina prie manęs kas balto. Persigandau, drebu. Eina taip ištyko, tarytum plaukia-slenka lengvo vėjalio nešamas. Va jau arčiau... arčiau. Visai arti. Priėjo, sustojo. Stovi, nekruta. Balta marška apsisiautusi. Nuo tos maršks aplinkui balta. Ji prasiskleidė ją... Noriu bėgti, negaliu; kaulai sustingo. Matau išblyškusį veidą, lyg iš žemių atkastą, ingriuvusias kakton akis; vietoj nosies krimzlė tiktai su dviem didelėm skylėm. Pro kiaurus marškinius, sijoną, pajuodavęs kunas matosi. Viena koja basa, ant kitos supuvusi čeveryka. Pakėlė augštyn ranką, balsu, lac iš bedugnės taria:

– Olesi, tai aš, tavo Kazė... Einu jau... Pasilik!... Pasilik! O aš tenai...

Stojaus ant kojų ir, tarytum, nubudau. Atsisėdau lovoje. Dairaus aplinkui. Gi ji gale mano lovos stovi. Sako, prie manęs ištiesusi ranką:

– Olesi... aš Kazė. Einu... Pasilik... pasilik...

Surikau. Ji prapuolė. Užužė tik vėjas apie maluną................................................

....................................................................................................................

Nutraukė Kuprelis.

Tyli. Nežiuri niekur. Akįs juodai spindi.

Baugu man darosi. Tarytum kas negyvais, šaltas kambarėlin inėjo. Ir viduraslyje stovi. Į mudu abu paslapčia rankas tiesia...

Šalta, šalta!

Va jau rodosi pilnas kambarėlis. Rankų daug. Ties galvomis visos.

Kuprelis vis tyli. Ir negalvoja, regis. Tiktai laukia ko.

Laukia ir pats eina prie laukiamojo.

182 psl.

Štai atsistojo. Į mane eina. Pasitraukti noriu. Neįstengiu. Nustvėrė mane už rankos. Suspaudė smarkiai. Dantimis girgždžia. Smarkiau ir smarkiau spaudžia. Jau nejaučiu savo rankos. Kraujas gįslose sustingo. Plaukai ant galvos stoja.

– Kam... aš... visa tat... tau... pasakiau?... Kam... pasakiau?... – savo juodu žvilgiu mano akis smeigia. Krupterėjo staiga. Šonan atsitraukė. Ranką paleido. Žingsnį į dureles žengė.

– Girdi?... Girdi?... Ji ateina. Šaukia mane:

– Olesi!... Olesi!...

– Va, va! Einu!... Šaukia vis, šaukia... Einu! Einu!

Puolė į dureles, sudavė josna pečiais. Išlužo durelės, išgriuvo. Atsistojo da už slenksčio:

– Tenai Dievas... tenai ji. Reikia Dievą pasiekti, reikia prie jo... lipti. Einu... Jau pasieksiu... Va ji.... visa balta... ateina... Šviečia... šviečia.:. ugnis šviečia... Einu jau... einu. Kaze!... – suriko baisiu, lac nutrukusiu balsu, ir greitai nulėkė viršun, ant trečiojo gyvenimo.

Tenai darda, pliaška.

Va jau net pačioje kepurėje.

Išbėgau iš kambario. Visur šešėliai, šešėliai. Visi į mane artinas-slenka. Rankas kėčia, savo juodais žvilgsniais smeigia. Jau rodos stveria mane, stveria.

Nustvėrė. Viskas iš akių pranyko, Tuščia, dyka vien aplinkui.

XL dalis

183 psl.

– Ignasėl! kur tu? – tėvo balsas iš apačios.

Prašvito truputį akyse. Bet vėl šešėlius matau, vėl jie į mane savo ilgas, laibas rankas tiesia.

– Aš čia! – skubiai atsiliepiau.

Bailiai laiptais žemyn bėgu. Ir viskas, regis, vejasi mane. Šnabžda-kužda iš užpakalio. Stvers-stvers tuojau.

– Ar sumalot? – ištolo da jis klausia.

– Sumalova, sumalova... Maišus ratuosna neškiva, – pripuoliau prie vieno maišo ir jau tempiau jį.

– Nenešk vienas, patruksi, – priėjo pagalbon tėvas.

Sunešėva-sudėjova. Vis taip greitai-greitai.

– Reikia gi dabar jam užmokėti, – tėvas sako.

– Kitą kartą...

– Kaip-gi taip? – nustebo.

– Nieko, kitą kartą.

– Gal jau miega?

– Tur-but... – šiurpuliai mane sukratė.

– Tai ką jau padarysi... Važiuojava.

Įsėdova. Nuo maluno važiuojava pamažu.

Atsigrįžti traukia, atgalion pažiurėti. Negaliu. Atsigrįžau.

Maluno nulaužti sparnai ant žemės guli. Sutreškinti-sudirbti.

Va ant vieno sparno juoduoja kas. Augštieninkas skersai guli. Rankas išskėtęs-nuleidęs. Didelis-milžinis maluno šešėlis skubina-glamonėja. Gailestingai vysta savimi. Aplinkui dairosi, tarytum gina nuo ko. O toliau mėnesiena. Tyli naktelė josios sužavėta. Gal sapną gražų regi? Žvaigždelės mirga-mirga-mirga. Tik liudi, verkia ko. Mylimą ką ašarėlėmis prausia.

– Tai jis, tai Kuprelis!... Kuprelis, – kartoju sustingusia mintimi.

– Kur tu žiuri? – atsikreipė tėvas. – A, sparnai nulaužti? Ir nepamačiau pirmai... Vargo turės, nabagas.

– Važiuok, tėveli, greičiau. Važiuok, – paėmiau jį už rankų ir spusterėjau arklį.

– Nepasergėjo da. Gerai, – galvoju.

Arklys nunešė-nunešė pakalnėn.

– Tai nusitiko pirkti! Tik tu pažiurėk, kaip eina – kaip paukštis skrenda. Tai ne anas, – giria tėvas, vos vadeles suturėdamas.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip suprasti 1913 m. leidimo pabaigą? Ką mato Ignas ir kodėl jis nieko nesako tėvui?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Kuprelis išgirsta Kazės šauksmą, išlaužia dureles ir bėga į pačią malūno viršūnę. Važiuodamas namo Ignas mato nulaužtus malūno sparnus ir ant vieno gulintį žmogų: „Tai jis, tai Kuprelis!“. Tėvas mato tik sparnus, o Ignas jį ragina: „Važiuok, tėveli, greičiau.“ Vėliau, pamatęs gaisrą, jis sako: „Geriau nieko nematyti.“ Tekstas tiesiai nepasako, kad Kuprelis žuvo, bet viskas į tai rodo. Galima manyti, kad Ignas tyli, nes vienintelis išklausė Kuprelio istoriją ir nori ją išsaugoti. 1932 m. leidime pabaiga kitokia: Kuprelis lieka sėdėti malūne ir laukti.

Rašiniui: MirtisMeilė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.