– Kad aš susimiltuosiu, – patempiau lupą.
Gailiuos savo prižado.
– Jau čia juokai! Nusikratysi. Prižadų gi laužyt negalima... Tu manai, kad jis tave darban inkinkys? Lieps maišus tampyti? Taip nepadarys: mato juk, koks tu žmogus... Tik pasišnekėsi su juo, pajuokausi. Gek žinai, kad jis tave mėgsta?
– Nežinau...
– Tylėk geriau... Grudų nedaug nuvežiau. Spustersit, vėjas, matyt, bus geras ir nepamatysit, kaip susuksit... Ir tau gi bus geriau. Prasivaikščiosi kiek. Jau penkta diena kaip parvažiavai, o da niekur nebuvai išėjęs. Svečias juk esi, tai neturi ko kampan įlindęs sėdėt. Dabar dienos tokios gražios.
Padėjęs plunksną žvilgterėjau langan. Tikrai matėsi graži diena. Oras skaidrus, medžiai skaisčiai žali, taip ir vilioja į save.
– Eik, žiurėk! – pradėjo jis nerimaut.
– Eisiu! – atsakiau atsistojęs.
– Tik greitai, jis širdysis nesulaukdamas.
– Palukės truputį.
– Ne, ne! Skubink, skubink!
– Tuoj.
Išėjo kinkyties.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.