Kuprelis18-20 psl. · apie 5 min.
VII dalis11% kūrinio
18 psl.

– Nevargintų tas nelabasis manęs taip, kad aš jų daug turėčiau. Tuojau sparnus po velniais! Ir viską perdirbęs, pastatyčiau savąją mašiną... Žinai tu, ką aš esu sugalvojęs? – klausia manęs linksmu nusišypsojimu, neaiškiai pasididžiuodamas. – Aš sugalvojau tokią mašiną, kuri, nelyginant, kaip laikrodis, bus užvedama kokiam laikui ir suks girnas su visu kuo. Ir jau gali malti kepurę pakreipęs, visai nepaisėdamas, ar tas prakeiktas vėjas yr, ar nėr. Tai bent butų gyvenimas!... Tik gaila, kad pinigų truksta tokios mašinos padirbimui ir intaisymui; o išviso reiktų arti dviejų tukstančių. Man gi daugiau pusės netenka. Prašiau pono Sargtauto paskolinti, bet jis apie tai nei klausyti nenori. „Kur, sako, tau mašiną išrasti – tu nepanašus tokiems išgalvojimams”. Ir šnekėk tu, žmogus, su juo, kad nori.

– Vargiai Tamstos mašina galėtų didelį sunkumą sukti. Gaila tik Tamstos triuso.

– Geriau ir nešnekėk! Jau mano apgalvota iš visų pusių ir susidėjęs daugiau kiek pinigų pradėsiu darbą. Pamatysi... Tu gal manai, kad toji mašina bus panašaus mechanizmo, kaip laikrodis? Klysti. Visai kas kita. Ji gamins tokią stiprią pajiegą, kad ja ne vien girnas sukti bus galima, bet ir kuliamąsias mašinas ir kitokias sunkenybes.

– Abejoju... Verčiau jau Tamsta pritaikintumei elektrą ar ką kitą.

– Nereikia man eletkros, nei ko kito. Atsibodo jau tat. Aš noriu savo ką-nors padirbti ir nors vienu tuo išradimu prie daugelio kitų prisidėti.

– Tai bent pamėgink Tamsta.

– Ir mėginti nėra ko. Viskas aišku, kaip diena. Pinigų reikia ir daugiau nieko... Nenoriu tik tau apsakinėti, kaip aš esu sumanęs. Tuojau intikėtumei.

– Nors truputį, Tamsta, nupasakok.

Ilgai man aiškino, prirodinėjo, rodė dagi ir planą tos jo sugalvotosios mašinos. Nieko aš tenai nesupratau, nepermaniau; tečiau mažai jau abejodamas pasakiau:

19 psl.

– Gali buti.

– Matai. Geriau buvo išpat pradžių su manimi sutikti. Ką jau aš sugalvojau, tai bus padaryta ir gyveniman pavaryta... – pirmai apsiniaukęs jo veidas dabar visai prašvito.

– Gi aš ir užmiršau tau pasakoti savo laimės ir kančių dienas. Nieko, tuojau. Tik nueik pirma apačion pažiurėti. Maišą ten prikabink didžiausį. Daugiau laiko turėsime. Aš tuo tarpu čia apsižiurėsiu.

Nuėjęs, kiek radau, atnešiau, užpyliau.

Jis, girnų branktą prie vėjo smarkumo pritaikęs, atsisėdo ant kaladės. Giliai atsidusęs, atsišlijo į sieną ir rankas skrebučių rankovėsna susinėrė. Štai jau pradeda ramiai, tarytum su pagoda, savo nutrauktą apsakinėjimą. Ir veidas jo tyliai-ramus. Akįs toli vidun, praeitin žiuri. Išviršaus, ant sienos, ties juo šventas Petras nusilenkęs. Laukas, žilas, su kuodu ant kaktos senelis. Du raktu rankoje laiko. Tai jo paties gražiai nupieštas, dailiuosna rėmuosna apsodintas. Vienatinis viso maluno paveikslas. Olesis kasdieną, jį nuo dulkių apvalo. Nors ir netiki jis kitiems šventiesiems, bet Šv. Petrą sakosi mylįs. Matosi, kad ir tas senukas myli savo garbintoją. Ir dabar štai į jį gerom, švelniom akim žiuri. Apsakinėjimo klausosi ir užuojautą veide reiškia.

VIII dalis

20 psl.

– Pradėsiu nuo pat pradžių, – vėl atsiduso Kuprelis.

Pasilikau aš nuo savo tėvelių mažytis-mažas. Nei šnekėti, nei vaikščioti da, sako, negalėjęs.

Tėvas mano tarnavo vienam dideliame dvare užvaizda. Gyveno gerai. Bet užėjus kokioms ten ligoms mirė. Mirė ir motina į keletą mėnesių paskui.

Mane paėmusi bobutė. Po motinai. Lig dvylikos metų laikė pas save. Skaityti, rašyti išmokino. Labai buvo gera. Ir miegojau prie jos ant krosnies. Tik kartą nukritau kažin kaip. Užsitrenkiau begalo. Nuo to tai ir išaugo man po truputį tiedvi kupri.

Nuo dvylikos metų išleido mane tarnauti didelian vandens malunan pas vieną vokietį. Tasai vokietis mane iškarto pamėgo. Aš, mat, visai tylus ir nedrąsus buvau. Visados man lengvesnį, negu kitiems, darbą duodavo. Bet neleido ir savo dabu eiti: draudė nuo kiekvieno blogo. Tai tik jo rupesniu aš neišmokau nei rukyti, nei gerti, nei kortomis lošti. Buvo visviena, kaip tėvas. O gal mane mylėjo ir todel, kad buvo bevaikis? Dievas jį žino. Žadėjo manęs niekuomet nuo savęs neleisti, jei busiu vertas, tai ir savo inpėdiniu padaryti.

Pas jį betarnaudamas aš, taip sakant, nei vieno skatiko niekur bereikalo neišleisdavau. Vis pinigą prie pinigo dėjau. Ir nemažai susitaupiau.

Buvo taip per kokių septynetą-aštuonetą metų. Persimainė viskas nuo to, kaip mirė jo pati, labai valyva žmonelė. Už pusantrų metų jis vedė kitą. Negalėjo, tiesa, kitaip. Turėjo didelį naminį ukį, kurio pačios tarnaitės nedabojo gerai. Vagiliaudavo net, išnešdavo daug ko ir iš pieno ir iš mėsos. Bet antroji pati nebuvo man tokia prielanki. Iškarto neapkentė. Persekiodavo visaip, indavinėjo.

– Kam tu šitą kuprį laikai pas save? – tiesiai pačiam akysna sakydavo. – Jis dirbti nieko nemoka. Slankioja tik iš kampo kampan.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.

Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė

2. Kur dvylikos metų Olesis išėjo tarnauti?

Pasirink atsakymą

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.