– Gali buti.
– Matai. Geriau buvo išpat pradžių su manimi sutikti. Ką jau aš sugalvojau, tai bus padaryta ir gyveniman pavaryta... – pirmai apsiniaukęs jo veidas dabar visai prašvito.
– Gi aš ir užmiršau tau pasakoti savo laimės ir kančių dienas. Nieko, tuojau. Tik nueik pirma apačion pažiurėti. Maišą ten prikabink didžiausį. Daugiau laiko turėsime. Aš tuo tarpu čia apsižiurėsiu.
Nuėjęs, kiek radau, atnešiau, užpyliau.
Jis, girnų branktą prie vėjo smarkumo pritaikęs, atsisėdo ant kaladės. Giliai atsidusęs, atsišlijo į sieną ir rankas skrebučių rankovėsna susinėrė. Štai jau pradeda ramiai, tarytum su pagoda, savo nutrauktą apsakinėjimą. Ir veidas jo tyliai-ramus. Akįs toli vidun, praeitin žiuri. Išviršaus, ant sienos, ties juo šventas Petras nusilenkęs. Laukas, žilas, su kuodu ant kaktos senelis. Du raktu rankoje laiko. Tai jo paties gražiai nupieštas, dailiuosna rėmuosna apsodintas. Vienatinis viso maluno paveikslas. Olesis kasdieną, jį nuo dulkių apvalo. Nors ir netiki jis kitiems šventiesiems, bet Šv. Petrą sakosi mylįs. Matosi, kad ir tas senukas myli savo garbintoją. Ir dabar štai į jį gerom, švelniom akim žiuri. Apsakinėjimo klausosi ir užuojautą veide reiškia.
VIII dalis
– Pradėsiu nuo pat pradžių, – vėl atsiduso Kuprelis.
Pasilikau aš nuo savo tėvelių mažytis-mažas. Nei šnekėti, nei vaikščioti da, sako, negalėjęs.
Tėvas mano tarnavo vienam dideliame dvare užvaizda. Gyveno gerai. Bet užėjus kokioms ten ligoms mirė. Mirė ir motina į keletą mėnesių paskui.
Mane paėmusi bobutė. Po motinai. Lig dvylikos metų laikė pas save. Skaityti, rašyti išmokino. Labai buvo gera. Ir miegojau prie jos ant krosnies. Tik kartą nukritau kažin kaip. Užsitrenkiau begalo. Nuo to tai ir išaugo man po truputį tiedvi kupri.
Nuo dvylikos metų išleido mane tarnauti didelian vandens malunan pas vieną vokietį. Tasai vokietis mane iškarto pamėgo. Aš, mat, visai tylus ir nedrąsus buvau. Visados man lengvesnį, negu kitiems, darbą duodavo. Bet neleido ir savo dabu eiti: draudė nuo kiekvieno blogo. Tai tik jo rupesniu aš neišmokau nei rukyti, nei gerti, nei kortomis lošti. Buvo visviena, kaip tėvas. O gal mane mylėjo ir todel, kad buvo bevaikis? Dievas jį žino. Žadėjo manęs niekuomet nuo savęs neleisti, jei busiu vertas, tai ir savo inpėdiniu padaryti.
Pas jį betarnaudamas aš, taip sakant, nei vieno skatiko niekur bereikalo neišleisdavau. Vis pinigą prie pinigo dėjau. Ir nemažai susitaupiau.
Buvo taip per kokių septynetą-aštuonetą metų. Persimainė viskas nuo to, kaip mirė jo pati, labai valyva žmonelė. Už pusantrų metų jis vedė kitą. Negalėjo, tiesa, kitaip. Turėjo didelį naminį ukį, kurio pačios tarnaitės nedabojo gerai. Vagiliaudavo net, išnešdavo daug ko ir iš pieno ir iš mėsos. Bet antroji pati nebuvo man tokia prielanki. Iškarto neapkentė. Persekiodavo visaip, indavinėjo.
– Kam tu šitą kuprį laikai pas save? – tiesiai pačiam akysna sakydavo. – Jis dirbti nieko nemoka. Slankioja tik iš kampo kampan.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.
Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė
2. Kur dvylikos metų Olesis išėjo tarnauti?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.