– Pradėsiu nuo pat pradžių, – vėl atsiduso Kuprelis.
Pasilikau aš nuo savo tėvelių mažytis-mažas. Nei šnekėti, nei vaikščioti da, sako, negalėjęs.
Tėvas mano tarnavo vienam dideliame dvare užvaizda. Gyveno gerai. Bet užėjus kokioms ten ligoms mirė. Mirė ir motina į keletą mėnesių paskui.
Mane paėmusi bobutė. Po motinai. Lig dvylikos metų laikė pas save. Skaityti, rašyti išmokino. Labai buvo gera. Ir miegojau prie jos ant krosnies. Tik kartą nukritau kažin kaip. Užsitrenkiau begalo. Nuo to tai ir išaugo man po truputį tiedvi kupri.
Nuo dvylikos metų išleido mane tarnauti didelian vandens malunan pas vieną vokietį. Tasai vokietis mane iškarto pamėgo. Aš, mat, visai tylus ir nedrąsus buvau. Visados man lengvesnį, negu kitiems, darbą duodavo. Bet neleido ir savo dabu eiti: draudė nuo kiekvieno blogo. Tai tik jo rupesniu aš neišmokau nei rukyti, nei gerti, nei kortomis lošti. Buvo visviena, kaip tėvas. O gal mane mylėjo ir todel, kad buvo bevaikis? Dievas jį žino. Žadėjo manęs niekuomet nuo savęs neleisti, jei busiu vertas, tai ir savo inpėdiniu padaryti.
Pas jį betarnaudamas aš, taip sakant, nei vieno skatiko niekur bereikalo neišleisdavau. Vis pinigą prie pinigo dėjau. Ir nemažai susitaupiau.
Buvo taip per kokių septynetą-aštuonetą metų. Persimainė viskas nuo to, kaip mirė jo pati, labai valyva žmonelė. Už pusantrų metų jis vedė kitą. Negalėjo, tiesa, kitaip. Turėjo didelį naminį ukį, kurio pačios tarnaitės nedabojo gerai. Vagiliaudavo net, išnešdavo daug ko ir iš pieno ir iš mėsos. Bet antroji pati nebuvo man tokia prielanki. Iškarto neapkentė. Persekiodavo visaip, indavinėjo.
– Kam tu šitą kuprį laikai pas save? – tiesiai pačiam akysna sakydavo. – Jis dirbti nieko nemoka. Slankioja tik iš kampo kampan.
Šitiedvi kupri vos tik žymi tuomet da buvo, – pasiteisino Kuprelis, – ir darbą aš atlikdavau visur geriausiai. Mano priežiurai visas malunas buvo pavesta.
Nors Šenfeldas (taip vadinosi mano šeimininkas) ir neklausė, nepaisėjo savo pačios, tečiau už keleto savaičių buvo taip, kad man prireikė išsikraustyti iš tenai į platųjį-nežinomąjį pasaulį. Gaila buvo begalo; rodėsi, kad iš gimtųjų namų išeinu, su tikruoju tėvu atsiskiriu.
Tarnauti jau niekur nebėjau. Nenorėjau. Nesitikėjau rasti kito tokio šeimininko.
Sumaniau mokinties. Mokslas jau senai mane viliojo. Dabar ir pinigų turėjau. Nuvažiavau Vilniun. Ilgai jieškojau, ilgai klaidžiojau. Galų-gale nusprendžiau tapti Dievo muzikantu. Todel stojau vargonininkų kursuosna.
– Ir taip bus gerai, – galvojau sau.
Labai mėgau muziką.
– Mokinties ko kito galėsiu ir pats paskum.
Baigiau kursus kuopuikiausiai, su pagyra.
Vienok vietą sunku man buvo gauti. Kiti, silpnesni muzikoje, kurkas greičiau už mane rado sau duoną. Aš ne tuoj da tekau vienon menkon filijon. Ir klebonas-senelis pasitaikė labai piktas, žmogų išnaudojąs. Jis mane tuojau po mišių varydavo darban: tai malkų kapoti, tai arti, tai akėti, tai net mėšlo kabinti ir vežti. Mano sveikata silpna, o ir tokiam darbui buvau visai nepratęs. Ištikrųjų tenai tikrą Siberiją turėjau.
– Tai ar daugiau tarnų jis nelaikė? – klausiu aš nustebęs.
– Tai gi kad ne. Tik aš vienas pas jį tebuvau. Ir visi darbai ant mano pečių gulėjo. Algą gi visai menką nuo jo gaudavau. Tokio šykštuolio da aš niekur nesu matęs. Pats vaikščiojo prakiuręs ir nuskaręs. O svečias tai nei joks pas jį neužklius. Nekišdavo ir jis niekur nosies. Jei kada grafienė ir atsilankydavo savo dvare ir tai vos-vos ištempdavo savo kleboną į dvaro rumus.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.
Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė
2. Kur dvylikos metų Olesis išėjo tarnauti?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.