Šitiedvi kupri vos tik žymi tuomet da buvo, – pasiteisino Kuprelis, – ir darbą aš atlikdavau visur geriausiai. Mano priežiurai visas malunas buvo pavesta.
Nors Šenfeldas (taip vadinosi mano šeimininkas) ir neklausė, nepaisėjo savo pačios, tečiau už keleto savaičių buvo taip, kad man prireikė išsikraustyti iš tenai į platųjį-nežinomąjį pasaulį. Gaila buvo begalo; rodėsi, kad iš gimtųjų namų išeinu, su tikruoju tėvu atsiskiriu.
Tarnauti jau niekur nebėjau. Nenorėjau. Nesitikėjau rasti kito tokio šeimininko.
Sumaniau mokinties. Mokslas jau senai mane viliojo. Dabar ir pinigų turėjau. Nuvažiavau Vilniun. Ilgai jieškojau, ilgai klaidžiojau. Galų-gale nusprendžiau tapti Dievo muzikantu. Todel stojau vargonininkų kursuosna.
– Ir taip bus gerai, – galvojau sau.
Labai mėgau muziką.
– Mokinties ko kito galėsiu ir pats paskum.
Baigiau kursus kuopuikiausiai, su pagyra.
Vienok vietą sunku man buvo gauti. Kiti, silpnesni muzikoje, kurkas greičiau už mane rado sau duoną. Aš ne tuoj da tekau vienon menkon filijon. Ir klebonas-senelis pasitaikė labai piktas, žmogų išnaudojąs. Jis mane tuojau po mišių varydavo darban: tai malkų kapoti, tai arti, tai akėti, tai net mėšlo kabinti ir vežti. Mano sveikata silpna, o ir tokiam darbui buvau visai nepratęs. Ištikrųjų tenai tikrą Siberiją turėjau.
– Tai ar daugiau tarnų jis nelaikė? – klausiu aš nustebęs.
– Tai gi kad ne. Tik aš vienas pas jį tebuvau. Ir visi darbai ant mano pečių gulėjo. Algą gi visai menką nuo jo gaudavau. Tokio šykštuolio da aš niekur nesu matęs. Pats vaikščiojo prakiuręs ir nuskaręs. O svečias tai nei joks pas jį neužklius. Nekišdavo ir jis niekur nosies. Jei kada grafienė ir atsilankydavo savo dvare ir tai vos-vos ištempdavo savo kleboną į dvaro rumus.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.
Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė
2. Kur dvylikos metų Olesis išėjo tarnauti?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.