Kuprelis22-24 psl. · apie 5 min.
VIII dalis13% kūrinio
22 psl.

Labiausiai man tvylo atmintyje Didžioji Subata. Ir minėsiu aš ją, turbut, amžinai. Visą savaitę dirbau visur, kaip juodas jautis, neišskėsdamas rankų. Maža to. Da priėjus Didžiąjai Subatai mane prikėlė gaidžiagystyj, nesuspėjus da nė užmigti gerai ir liepė virėjai padėti pyragus minkyti ir bobas plakti.

Maigiaus-kamavaus aš su tais pyragais, kolei nepašaukė manęs bažnyčion. Iš tenai nuvargęs, – gek žinai kiek tų apeigų esti Didžiojoj Subatoj, – vėl grįžau virtuvėn. Dabar pristatė prie krosnies, daboti, kad neperkeptų mėsa, nesudegtų pyragai, nepervirtų kiaušiniai ir tt. ir tt. Net pas klebonas gana dažnai turėjo nosį virtuvėje inkišęs.

Prie krosnies prastovėjau ligi pat kompletų. Pasigėriau nuo tvaikų, kaip puodas. Galvoje užė. Apie valgį tai nė pagalvoti nebuvo kada, nors akįs prieš save matė gardžiausius daiktus ir seilės upeliais bėgo, (Kartą tik per metus jis nepagailėdavo sau lig sočiai pavalgyti.)

Po kompletų ir po Kalvarijos kelių, kuriuos man klebonas prisakė vesti, sprukau, kaip kulipka, namon ir, lac negyvas, dribau lovon. Maniau, kad ir atsikelti nebereikės. Ir net norėjosi. Geriau pasilsėsiu, tariau.

Tik štai pro miegus girdžiu durų dunzgėsį. Paskum balsą. Smarkų ir piktą: „Kelkis! Kelkis! Ar tu padukai lig šiam metui miegoti?!” Bet išpradžių jokiuo budu nesupratau, kas čia yra ir kur aš pats esu. Nejaučiau savęs. Galų-gale, kada tas dunzgėsys man ingriso, šokau. Apsidairiau. Žiuriu, jau šviesu. Bažnyčioje skambina visais varpais.

Šiaip-taip apsirengiau ir, kaip muštas, išlėkiau pro duris. Be kepurės. Neradau prie durų jau nei to, kas dunzgino ir mane kėlė. Lėkdamas girdžiu giedant „Linksmą dieną apturėjom”.

– Eina aplinkui bažnyčios! Be manęs ! – Net mano kinkos sudrebėjo. Iš baimės prisėdau ant žemės. Visą šaltas prakaitas apipylė.

23 psl.

Paskum kas buvo, tai ir apsakinėti nėra ko. Gali dasiprotėti, kaip klebonėlis mane už tat paglostė.

Nelinksmos man Velykos buvo: galvoje kelių žiupsnių plaukų netekau ir šonkauliai, kaip išnarstyti, sopėjo.

Po Velykų aš iš tenai išėjau, atsižadėjęs ir algos už tą mėnesį. Tegul jau, sakau, jam tie pinigai naudon virsta.

Apie Sekmines gavau, rekomenduojant vienam geram ponui, kuris mano tėvą seniau pažino, vargonininko vietą Skruzdynuose. Ten man buvo nieko sau, puiku. Klebonėlis pasitaikė jaunutis, geras. Vėl man buvo malonu, kad esu tame-pat krašte, kur mano tėveliai gyveno.

Tenai tai ir susipažinau ir susimylėjau su Kaze Gervidžiute, kuri mano tamsų gyvenimą nušvietė...

IX dalis

24 psl.

– O kad tave šimtas! Turbut jis vėl sustos.

Malunas ištikrųjų pradėjo daug lėčiau sukties. Kuprelio veidą lyg koks šešėlis užslinko. Taip ir matosi, kad jis visai susigyvenęs su tuo bildėsiu ir užėsiu. Susijungęs su jais su siela ir su kunu. Be jų pabuti ramiai negalįs. Silpsta maluno eiga, puola ir jo upas ir jis ima širdyties. Va ir dabar, pasergėjęs tą netvarką, pašoko, kaip ingeltas ir puolė prie girnų. Bet jos, nors ir silpnai sukasi da. Ratai kruta.

– Te-eliakšt! te-eliakšt! te-eliakšt! – dejuoja piklius apačioje, lac pagalbon prašydamas.

– Matyti vėjas mainosi, – atsigrįžo Kuprelis nuo girnų, branktą ir vienon ir kiton pusėn pastumęs. Skubiai laukan išėjo.

Už kelių minučių sugrįžo linksmas.

– Vėjas apsivertė. Pučia nuo vakarų. Sparnus atasukiau prieš jį. Dabar eis, kaip sviestu!... Tu buvai apačioje?

– Buvau. Permainiau. Nedaug nors ir buvo.

– Tai dabar vėl pasakosiu. Tiktai mudviem reiks dažniau atsiminti savo darbas.

Niekam da aš nepasakojau, savo gyvenimo paslapčių, savo perkentėtų skausmų. Tau pirmam. Gal pasidarys kiek lengveliau, kad tu mane išgirsi, atjausi nors truputį. Perdaug jau mane vieną ta uola slegia, perdaug kamuoja-vargina.

Lig tam laikui, broleli, mano širdis nepažino meilės. Buvo ji užšalus, užstingus. Niekas jos nesušildė, karštu kvėpavimu neapgobė.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.

Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.