Kuprelis23-25 psl. · apie 5 min.
VIII dalis14% kūrinio
23 psl.

Paskum kas buvo, tai ir apsakinėti nėra ko. Gali dasiprotėti, kaip klebonėlis mane už tat paglostė.

Nelinksmos man Velykos buvo: galvoje kelių žiupsnių plaukų netekau ir šonkauliai, kaip išnarstyti, sopėjo.

Po Velykų aš iš tenai išėjau, atsižadėjęs ir algos už tą mėnesį. Tegul jau, sakau, jam tie pinigai naudon virsta.

Apie Sekmines gavau, rekomenduojant vienam geram ponui, kuris mano tėvą seniau pažino, vargonininko vietą Skruzdynuose. Ten man buvo nieko sau, puiku. Klebonėlis pasitaikė jaunutis, geras. Vėl man buvo malonu, kad esu tame-pat krašte, kur mano tėveliai gyveno.

Tenai tai ir susipažinau ir susimylėjau su Kaze Gervidžiute, kuri mano tamsų gyvenimą nušvietė...

IX dalis

24 psl.

– O kad tave šimtas! Turbut jis vėl sustos.

Malunas ištikrųjų pradėjo daug lėčiau sukties. Kuprelio veidą lyg koks šešėlis užslinko. Taip ir matosi, kad jis visai susigyvenęs su tuo bildėsiu ir užėsiu. Susijungęs su jais su siela ir su kunu. Be jų pabuti ramiai negalįs. Silpsta maluno eiga, puola ir jo upas ir jis ima širdyties. Va ir dabar, pasergėjęs tą netvarką, pašoko, kaip ingeltas ir puolė prie girnų. Bet jos, nors ir silpnai sukasi da. Ratai kruta.

– Te-eliakšt! te-eliakšt! te-eliakšt! – dejuoja piklius apačioje, lac pagalbon prašydamas.

– Matyti vėjas mainosi, – atsigrįžo Kuprelis nuo girnų, branktą ir vienon ir kiton pusėn pastumęs. Skubiai laukan išėjo.

Už kelių minučių sugrįžo linksmas.

– Vėjas apsivertė. Pučia nuo vakarų. Sparnus atasukiau prieš jį. Dabar eis, kaip sviestu!... Tu buvai apačioje?

– Buvau. Permainiau. Nedaug nors ir buvo.

– Tai dabar vėl pasakosiu. Tiktai mudviem reiks dažniau atsiminti savo darbas.

Niekam da aš nepasakojau, savo gyvenimo paslapčių, savo perkentėtų skausmų. Tau pirmam. Gal pasidarys kiek lengveliau, kad tu mane išgirsi, atjausi nors truputį. Perdaug jau mane vieną ta uola slegia, perdaug kamuoja-vargina.

Lig tam laikui, broleli, mano širdis nepažino meilės. Buvo ji užšalus, užstingus. Niekas jos nesušildė, karštu kvėpavimu neapgobė.

25 psl.

Nujaučiau, kad yra pasaulyje meilė, kad žmonės pasiekia ją; bet man rodėsi, kad aš jos niekuomet nepasieksiu, niekuomet neprilipsiu to kalno, ant kurio ji auksu žėri. Ir kartu netikėjau, kad ji galėtų buti. Maniau, tai pasaka tiktai... O gal aš jieškoti nemokėjau, kolei ji pati pas mane neatėjo... Tėveliai man meilės nepaliko. Bobutė irgi nemokėjo duoti. Šenfeldas, nors ir koks man geras buvo, visviena mačiau jame poną, savo šeimininką. Kiti berniokai nuo manęs šalinosi, nemėgo. Mergiočių aš, tarytum ir nemačiau, lyg jų ir visai negyventa.

Paklausi gal, kuo aš gyvenau: kas buvo mano džiaugsmas, kas sielvartas?

Džiaugiaus kningų skaitymu, galvojimu, aprašymu protingųjų žmonių. Jokių apysakų nei pasakų tuomet nei akyse nemačiau. Gal jų nebuvo pas Šenfeldą. Gaudavau nuo jo vokiečių historiją ir historiją Europos, jos senųjų valstijų. Tiko man historija begalo. Ir šiaip visokių senų kningų. Vien vokiečių kalboj. (Išmokino jis mane vokiškai.) Nei vienos dienos negalėjau pabuti nors kiek neskaitęs. Nerimavau tuomet. Geriausias mano nusiraminimas buvo – tai kninga.

Vasaros vakarais mėgau sėdėti ant krašto prudo. Žiurėdavau tada į ramų vandens ribuliavimą, į giliai paskendusius debesėlius. Skaičiau žvaigždytes ant dangaus. Dabojau, kuri didesnė, kuri mažesnė. Sekiau jų kelią. Ir rodėsi man tuomet, kad aš visai išnykstu, virstu į kažin ką ir augštai-augštai skrendu. O paskui mane skrenda-genasi lankštingalės daina. Dingsta viskas iš akių ir aš matau naujus pasaulius, pilnus gražaus gyvenimo, švielnios meilės. Jaučiu patį Dievą...

Kai-kada mane taip besėdint ir vieversėlio rytmetinė užtikdavo...

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.

Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.