Kuprelis25-27 psl. · apie 5 min.
IX dalis15% kūrinio
25 psl.

Nujaučiau, kad yra pasaulyje meilė, kad žmonės pasiekia ją; bet man rodėsi, kad aš jos niekuomet nepasieksiu, niekuomet neprilipsiu to kalno, ant kurio ji auksu žėri. Ir kartu netikėjau, kad ji galėtų buti. Maniau, tai pasaka tiktai... O gal aš jieškoti nemokėjau, kolei ji pati pas mane neatėjo... Tėveliai man meilės nepaliko. Bobutė irgi nemokėjo duoti. Šenfeldas, nors ir koks man geras buvo, visviena mačiau jame poną, savo šeimininką. Kiti berniokai nuo manęs šalinosi, nemėgo. Mergiočių aš, tarytum ir nemačiau, lyg jų ir visai negyventa.

Paklausi gal, kuo aš gyvenau: kas buvo mano džiaugsmas, kas sielvartas?

Džiaugiaus kningų skaitymu, galvojimu, aprašymu protingųjų žmonių. Jokių apysakų nei pasakų tuomet nei akyse nemačiau. Gal jų nebuvo pas Šenfeldą. Gaudavau nuo jo vokiečių historiją ir historiją Europos, jos senųjų valstijų. Tiko man historija begalo. Ir šiaip visokių senų kningų. Vien vokiečių kalboj. (Išmokino jis mane vokiškai.) Nei vienos dienos negalėjau pabuti nors kiek neskaitęs. Nerimavau tuomet. Geriausias mano nusiraminimas buvo – tai kninga.

Vasaros vakarais mėgau sėdėti ant krašto prudo. Žiurėdavau tada į ramų vandens ribuliavimą, į giliai paskendusius debesėlius. Skaičiau žvaigždytes ant dangaus. Dabojau, kuri didesnė, kuri mažesnė. Sekiau jų kelią. Ir rodėsi man tuomet, kad aš visai išnykstu, virstu į kažin ką ir augštai-augštai skrendu. O paskui mane skrenda-genasi lankštingalės daina. Dingsta viskas iš akių ir aš matau naujus pasaulius, pilnus gražaus gyvenimo, švielnios meilės. Jaučiu patį Dievą...

Kai-kada mane taip besėdint ir vieversėlio rytmetinė užtikdavo...

26 psl.

Verkdavau pamatęs elgetą, pavargėlį žmogų. Ir klausiau savęs: „Kodel jis ne toks, kaip ir kiti? Kodel jis elgetauja, šunis lodo, kuomet kiti ramiai sau namie sėdi?... Kam žmogus žmogų ėda, kam savo brolį persekioja, jį kraujuose maudo? Kam pjaunas gyvuliai tarp savęs, kodel ir jie neužsieina?... Kodel musų pasaulis toks, o ne kitoks? Ir nejaugi jis kitokiu negali buti?” Aš, regis, kad bučiau įmanęs, tai bučiau padaręs, kad visiems gera butų, kad visi vien džiaugties ir džiaugties galėtų; kad žmonės mylėtų žvėris, o žvėrįs žmones. Ir kad tat padaryti, norėjau galingu buti, galingesniu, kaip patsai Dievas. Net sudrebėdavau apie tat pagalvojęs. Ir tikėjau, kad kokią naktį nubusiu galingas, neįveikiamas... Žinojau, kad tai aš tik plustu, bet laukiau... laukiau...

Užsimąstė-užsigalvojo Kuprelis. Akimis toli-toli, rodos, mato. Krupterėjo staiga. Tarytum sugrįžo iš kur.

– Nueik apačion pažiurėti. Kaip tenai... Kažin apie ką aš čia tau pasakoju?... Na, nieko. Toliau...

Maišą radau jau pilną. Dabar labai greitai mala. Sparnai tik švaisto ir švaisto palangiais. Piklius dusauja skubiai. Ratų ir mažų ratelių dantįs vien mirga, vien mirga. Kiti kitus gaudo. Net sienos dunda-dreba. Voratinkliai kertėse šokinėja-kratosi. Visas malunas, tarytum ne malunas, bet koks veikiąs-dirbąs gyvis. Rustus ir smarkus toks. Regis kažin ką galėtų sumalti-sutrinti.

X dalis

27 psl.

Vėl pasakoja Kuprelis.

– Pamačiau ją pirmą kartą bažnyčioj.

Matydavau ją kas šventadienis, pas pirmą, nuo viskų, piliorių. Nesistodavo niekur kitur. Vien tik čia. Dažnai atsigrįždavo atgal ir žiurėdavo augštyn, į vargonus. Tuomet budavo mudviejų akįs susitinka, sulieja akimirksniui savo žvilgsnius. Aš noriu žiurėti į jos puikias, meilias ir gyvas akeles kuoilgiausiai, bet ji bematant galvelę pakreipia ir jau į altorių meldžiasi. Gaudžiau jos žvilgsnius, nepraleisdavau nei vieno. Laukiau tik kaklą ištiesęs, kada ji vėl atsigrįž. Nerupėjo jau nei gaidų daboti. Iškarto visą puslapį perskaitau ir atmintyje laikau. Ir grojau gražiai.

Laike pamokslo budavo patogiausiai. Ir taip norėdavos, kad tas kunigas sakytų ir sakytų, niekuomet jo nepabaigtų. Net liudna darėsi, kaip žmonės pradėdavo eiti iš bažnyčios. Išeidavo ir ji... Dingdavo ukanota pasaka.

Po visam budavo tekinas lekiu ant šventoriaus. Jieškau jos tarp burelių mergaičių, berniokų. Niekur nesimato, tarytum išskrido.

– Gal ji karčiamon su kuo-nors įsmuko? Gal geria dabar? – galvojau.

Net šaltis mane perimdavo. Bet vėl nusiramindavau, kad ji nei nepanaši į tat, kad taip apie ją ir galvoti sarmata.

Ir eidavau namon, tikėdamasi kitą kartą kada-nors ją pamatyti. Bet siela norėjo greičiau, širdis troško prie josios.

Ateidavo ji bažnyčion nors sodietiškai, vienok labai puikiai apsitaisiusi. Vilkėdavo rubus gražios, naminės bovelnos. Daugiausiai vis tamsiai-raudonos varsos. Užvis labiau jai tiko beveik juosvas sijonas ir balta, kaip sniegas, nažutka plačiom rankovėm.

Ugio ji buvo neaugšto, vidutinio. Apskritutė. Skaisčiai-raudonais veideliais. Kaip tik-ką pražydusi rožė. Galvelę gobėdideli, tankųs, tamsiai geltoni plaukai. Bruvės da tamsesnės. Ištolo atrodė net juodos. Ir tat neišpasakytai ją dabino.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.

Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.