Kuprelis15-28 psl. · apie 30 min.
VI dalis15% kūrinio
15 psl.

Pasidarė tylu ir nejauku, lac papuolėva kokion duobėn. Girnos liudnai užia. Apačioje girdėties kymus pikliaus dusavimas. Jam nedrąsiai taria ratų-ratelių tarškesys. Viršuje lyg šnabžda kas. Taip bailiai, pavagčiom. Ir visviena tylu regis. Da sunkesnė tyla.

– Aš? aš? – prašneko pagaliaus jisai. Bet vis da pro langą žiuri, mato tenai ką. – Daug pasakoti...

– Pasakyk Tamsta, buk geras! – prašau maloniai. Labai užsinorėjo sužinoti, kodel Kuprelis nevedė, kodel jis liko vienas.

– Tai ne pasaka ir ne kokios karės historija. Pasakyti tai nelengva. Tai nesugydoma sielos žaizda. Ir trumdyti jos negalima.

– Bet pasakyk Tamsta man.

– Tu žmonėse paskleisi.

– Niekam, nič-niekam nesakysiu.

– Tikėti sunku.

– Tikėk Tamsta man. Niekados nepasijuoksiu.

– Ak geras tu buvai vaikas. Mėgau aš tave, ir dabar da mėgstu.

– Tai Tamsta man papasakosi? – klausiu prisimeilindamas.

– Nenorėčiau, bet ką jau padarysi. Neatsikabinsi dabar nuo tavęs. O reiktų gi kam-nors ir pasakyti...

Visai man rodosi nepanašu, kad Kuprelis butų mylėjęs ką kada-nors. Kur, rodosi, jam buvo mylėti, kad jis už varsto nuo moters šalinasi; niekuomet nesutiks, kad kokia mergiotė ateitų ir padėtų jam malti. Neįsileis, kad ji kažin kokia butų. Ir ar galėjo da jį mylėt kas?...

– Prisėsk. Bet tu jau sėdi... Apsakysiu tau viską, viską, kaip buvo, kaip Kuprelis mylėjo, kaip džiaugės jis laime kadai... Klausysi manęs gerai?

– Klausysiu atsidėjęs.

– Mano meilužė buvo graži, kaip ankstyvo pavasario gėlelė. Maloni, lipšni, kaip rytmetinė aušružė. Jos skaidrios akutės tirpino širdį, viliojo ją augštai, žadėjo daug-daug. Aš ją mylėjau, kaip myli naktis lakštingelės dainelę, kaip šviesios žvaigždutės baltąjį mėnulį...

Liejas jo žodžiai, meilės inkvėpti, liejasi-plaukia iš gilumos širdies. Paskendo jis juose, lac brangią meilužę pamatęs.

VII dalis

16 psl.

Malunas sugirgždė-suspiegė visais savo sąnariais. Atsiduso, lyg ko sunkaus prislėgtas. Sustojo.

– A, kad tave šimtas paibelių suardytų! Kad jie tave nuneštų pragaran prakurams! – supyko Kuprelis. Smarkiai nuo vietos pašoko. Į girnas puolė. Tvėrė viršutinį tekinį abiem rankom, įsispyrė grindysna, įsitempė visomis pajiegomis ir pajudino jį. Bet tai nieko negelbsti. Malunas stovi, lac inkastas.

Mato, kad iš vidaus sunku kas bepadaryti. Tekinas laukan išlėkė. Išėjau ir aš paskui.

Žiuriu, stuma Kuprelis, net sušilęs, maluno sparną. Pastumėjęs kiek vieną, ima kitą, kada jau tas nuo viršaus arčiau prisiartina. Jie gi treška-braška, tarytum butų baisiausiai nuvargę ir toliau eiti neingalį.

Pamatęs ir mane prišaukė pagalbon. Mažai ir aš galiu ką bepadėti: sparnai eina-sukasi tolei, kolei mudu juos stumava.

Neilgai trukus paputė smagesnis vėjalis. Tik jau truputį nuo vakarų pusės. Taisome sparnus prieš jį. Malunas pamažėl, lyg nenoroms, ima krutėti. Kruta neilgai. Už valandėlės vėl ėmė nustavinėti. Kuprelis tat pasergėjęs šoko pusti į sparnus, kad jie visiškai nesustotų.

Vis delto nieko neįveikęs, vėjo neatstojęs, susiraukęs ir da labiau susikuprinęs, grįžo vidun. Aš da lukterėjau truputį. Klausaus vėjo, ar nepradeda smarkiau jis pusti. Žiuriu į maluną – sparnai stovi, tarytum ir niekados nesisukė.

– Šiandien pasiliks nesumalta, – galvoju ir nuliudęs einu Kuprelio jieškoti. – Prašysiu, tegul nors apsakinėja.

Randu jį pirmame gyvenime. Vaikščioja sau iš vieno kampo kitan. Ištolo aplenkia pikliaus skrynią, svarstykles prie antrų uždarytų durų. Nors ir nežiuri į jas.

17 psl.

Ir tyliai-ramųs dabar čia visi daiktai, yt akmeniniai butų. Užstingo rodos. Tylus ir antras piklius, anoje pusėje stovįs. Užumestas visai. Jau Olesis visokius nebereikalingus daiktus krauna, lac muzėjun kokian. Bet tą muzėjų vien žiurkės ir pelės lanko ir lizdus savo krauna. Gera joms tenai, nepersekioja niekas. O kertės ir šonai jo aibe skaitlinių išrašinėti. Daiktais ištrinta ir vėl užrašyta.

Iš viduraslio keliasi didelis stiebas net pačion kepurėn. Tai visa pajiega maluno. Tušt palubėmis milžinis ratas jį vainikuoja. Ir įstabu rodos, kad jis dabar visai nejuda. Pats nejuda ir kitų ratų-ratelių savo kulokais nevaro. Nevaro ir jo niekas iš pačios kepurės, nuo pačių sparnų.

Kuprelis vis labiau nerimauja. Skubiau vaikščioja. Rankomis, maluno sparnus nuduodamas, maskatuoja. Kažin ką piktai po nosim murma.

Galop, matyti, susimylo vėjas ant Olesio: išpradžių palengva, paskum smarkiau ir smarkiau pradėjo sparnus varyti. Tuojau jisai atgijo. Aiškiai pralinksmėjo. Liepė man maišų pažiurėti, pats, kaip voverė, nulėkė laiptais viršun.

Viską čionai atlikęs ir aš ten nuėjau. Jis sėdi sau kojas susikeitęs ant senos beržinės kaladės, prie jo kambarėlio durų pastatytos. Atsisėda čia visuomet, kada jau nėra ko veikti. Sėdi ir klausos linksmaus girnų užėsio. Galvoja apie kažin ką. Akyse vilties ugnelė žiba.

– Kaip gaila, kad pas mane pinigų mažoka! – atsiduso man arčiau priėjus.

Atsisėdau netoliesia ant skrynelės. Ant tos pačios, kuria jis už malimą atsisema sau sėlinų karvei nuo kiekvieno. Tai jo išsiderėta. Klausau, ką jis čia sakys.

18 psl.

– Nevargintų tas nelabasis manęs taip, kad aš jų daug turėčiau. Tuojau sparnus po velniais! Ir viską perdirbęs, pastatyčiau savąją mašiną... Žinai tu, ką aš esu sugalvojęs? – klausia manęs linksmu nusišypsojimu, neaiškiai pasididžiuodamas. – Aš sugalvojau tokią mašiną, kuri, nelyginant, kaip laikrodis, bus užvedama kokiam laikui ir suks girnas su visu kuo. Ir jau gali malti kepurę pakreipęs, visai nepaisėdamas, ar tas prakeiktas vėjas yr, ar nėr. Tai bent butų gyvenimas!... Tik gaila, kad pinigų truksta tokios mašinos padirbimui ir intaisymui; o išviso reiktų arti dviejų tukstančių. Man gi daugiau pusės netenka. Prašiau pono Sargtauto paskolinti, bet jis apie tai nei klausyti nenori. „Kur, sako, tau mašiną išrasti – tu nepanašus tokiems išgalvojimams”. Ir šnekėk tu, žmogus, su juo, kad nori.

– Vargiai Tamstos mašina galėtų didelį sunkumą sukti. Gaila tik Tamstos triuso.

– Geriau ir nešnekėk! Jau mano apgalvota iš visų pusių ir susidėjęs daugiau kiek pinigų pradėsiu darbą. Pamatysi... Tu gal manai, kad toji mašina bus panašaus mechanizmo, kaip laikrodis? Klysti. Visai kas kita. Ji gamins tokią stiprią pajiegą, kad ja ne vien girnas sukti bus galima, bet ir kuliamąsias mašinas ir kitokias sunkenybes.

– Abejoju... Verčiau jau Tamsta pritaikintumei elektrą ar ką kitą.

– Nereikia man eletkros, nei ko kito. Atsibodo jau tat. Aš noriu savo ką-nors padirbti ir nors vienu tuo išradimu prie daugelio kitų prisidėti.

– Tai bent pamėgink Tamsta.

– Ir mėginti nėra ko. Viskas aišku, kaip diena. Pinigų reikia ir daugiau nieko... Nenoriu tik tau apsakinėti, kaip aš esu sumanęs. Tuojau intikėtumei.

– Nors truputį, Tamsta, nupasakok.

Ilgai man aiškino, prirodinėjo, rodė dagi ir planą tos jo sugalvotosios mašinos. Nieko aš tenai nesupratau, nepermaniau; tečiau mažai jau abejodamas pasakiau:

19 psl.

– Gali buti.

– Matai. Geriau buvo išpat pradžių su manimi sutikti. Ką jau aš sugalvojau, tai bus padaryta ir gyveniman pavaryta... – pirmai apsiniaukęs jo veidas dabar visai prašvito.

– Gi aš ir užmiršau tau pasakoti savo laimės ir kančių dienas. Nieko, tuojau. Tik nueik pirma apačion pažiurėti. Maišą ten prikabink didžiausį. Daugiau laiko turėsime. Aš tuo tarpu čia apsižiurėsiu.

Nuėjęs, kiek radau, atnešiau, užpyliau.

Jis, girnų branktą prie vėjo smarkumo pritaikęs, atsisėdo ant kaladės. Giliai atsidusęs, atsišlijo į sieną ir rankas skrebučių rankovėsna susinėrė. Štai jau pradeda ramiai, tarytum su pagoda, savo nutrauktą apsakinėjimą. Ir veidas jo tyliai-ramus. Akįs toli vidun, praeitin žiuri. Išviršaus, ant sienos, ties juo šventas Petras nusilenkęs. Laukas, žilas, su kuodu ant kaktos senelis. Du raktu rankoje laiko. Tai jo paties gražiai nupieštas, dailiuosna rėmuosna apsodintas. Vienatinis viso maluno paveikslas. Olesis kasdieną, jį nuo dulkių apvalo. Nors ir netiki jis kitiems šventiesiems, bet Šv. Petrą sakosi mylįs. Matosi, kad ir tas senukas myli savo garbintoją. Ir dabar štai į jį gerom, švelniom akim žiuri. Apsakinėjimo klausosi ir užuojautą veide reiškia.

VIII dalis

20 psl.

– Pradėsiu nuo pat pradžių, – vėl atsiduso Kuprelis.

Pasilikau aš nuo savo tėvelių mažytis-mažas. Nei šnekėti, nei vaikščioti da, sako, negalėjęs.

Tėvas mano tarnavo vienam dideliame dvare užvaizda. Gyveno gerai. Bet užėjus kokioms ten ligoms mirė. Mirė ir motina į keletą mėnesių paskui.

Mane paėmusi bobutė. Po motinai. Lig dvylikos metų laikė pas save. Skaityti, rašyti išmokino. Labai buvo gera. Ir miegojau prie jos ant krosnies. Tik kartą nukritau kažin kaip. Užsitrenkiau begalo. Nuo to tai ir išaugo man po truputį tiedvi kupri.

Nuo dvylikos metų išleido mane tarnauti didelian vandens malunan pas vieną vokietį. Tasai vokietis mane iškarto pamėgo. Aš, mat, visai tylus ir nedrąsus buvau. Visados man lengvesnį, negu kitiems, darbą duodavo. Bet neleido ir savo dabu eiti: draudė nuo kiekvieno blogo. Tai tik jo rupesniu aš neišmokau nei rukyti, nei gerti, nei kortomis lošti. Buvo visviena, kaip tėvas. O gal mane mylėjo ir todel, kad buvo bevaikis? Dievas jį žino. Žadėjo manęs niekuomet nuo savęs neleisti, jei busiu vertas, tai ir savo inpėdiniu padaryti.

Pas jį betarnaudamas aš, taip sakant, nei vieno skatiko niekur bereikalo neišleisdavau. Vis pinigą prie pinigo dėjau. Ir nemažai susitaupiau.

Buvo taip per kokių septynetą-aštuonetą metų. Persimainė viskas nuo to, kaip mirė jo pati, labai valyva žmonelė. Už pusantrų metų jis vedė kitą. Negalėjo, tiesa, kitaip. Turėjo didelį naminį ukį, kurio pačios tarnaitės nedabojo gerai. Vagiliaudavo net, išnešdavo daug ko ir iš pieno ir iš mėsos. Bet antroji pati nebuvo man tokia prielanki. Iškarto neapkentė. Persekiodavo visaip, indavinėjo.

– Kam tu šitą kuprį laikai pas save? – tiesiai pačiam akysna sakydavo. – Jis dirbti nieko nemoka. Slankioja tik iš kampo kampan.

21 psl.

Šitiedvi kupri vos tik žymi tuomet da buvo, – pasiteisino Kuprelis, – ir darbą aš atlikdavau visur geriausiai. Mano priežiurai visas malunas buvo pavesta.

Nors Šenfeldas (taip vadinosi mano šeimininkas) ir neklausė, nepaisėjo savo pačios, tečiau už keleto savaičių buvo taip, kad man prireikė išsikraustyti iš tenai į platųjį-nežinomąjį pasaulį. Gaila buvo begalo; rodėsi, kad iš gimtųjų namų išeinu, su tikruoju tėvu atsiskiriu.

Tarnauti jau niekur nebėjau. Nenorėjau. Nesitikėjau rasti kito tokio šeimininko.

Sumaniau mokinties. Mokslas jau senai mane viliojo. Dabar ir pinigų turėjau. Nuvažiavau Vilniun. Ilgai jieškojau, ilgai klaidžiojau. Galų-gale nusprendžiau tapti Dievo muzikantu. Todel stojau vargonininkų kursuosna.

– Ir taip bus gerai, – galvojau sau.

Labai mėgau muziką.

– Mokinties ko kito galėsiu ir pats paskum.

Baigiau kursus kuopuikiausiai, su pagyra.

Vienok vietą sunku man buvo gauti. Kiti, silpnesni muzikoje, kurkas greičiau už mane rado sau duoną. Aš ne tuoj da tekau vienon menkon filijon. Ir klebonas-senelis pasitaikė labai piktas, žmogų išnaudojąs. Jis mane tuojau po mišių varydavo darban: tai malkų kapoti, tai arti, tai akėti, tai net mėšlo kabinti ir vežti. Mano sveikata silpna, o ir tokiam darbui buvau visai nepratęs. Ištikrųjų tenai tikrą Siberiją turėjau.

– Tai ar daugiau tarnų jis nelaikė? – klausiu aš nustebęs.

– Tai gi kad ne. Tik aš vienas pas jį tebuvau. Ir visi darbai ant mano pečių gulėjo. Algą gi visai menką nuo jo gaudavau. Tokio šykštuolio da aš niekur nesu matęs. Pats vaikščiojo prakiuręs ir nuskaręs. O svečias tai nei joks pas jį neužklius. Nekišdavo ir jis niekur nosies. Jei kada grafienė ir atsilankydavo savo dvare ir tai vos-vos ištempdavo savo kleboną į dvaro rumus.

22 psl.

Labiausiai man tvylo atmintyje Didžioji Subata. Ir minėsiu aš ją, turbut, amžinai. Visą savaitę dirbau visur, kaip juodas jautis, neišskėsdamas rankų. Maža to. Da priėjus Didžiąjai Subatai mane prikėlė gaidžiagystyj, nesuspėjus da nė užmigti gerai ir liepė virėjai padėti pyragus minkyti ir bobas plakti.

Maigiaus-kamavaus aš su tais pyragais, kolei nepašaukė manęs bažnyčion. Iš tenai nuvargęs, – gek žinai kiek tų apeigų esti Didžiojoj Subatoj, – vėl grįžau virtuvėn. Dabar pristatė prie krosnies, daboti, kad neperkeptų mėsa, nesudegtų pyragai, nepervirtų kiaušiniai ir tt. ir tt. Net pas klebonas gana dažnai turėjo nosį virtuvėje inkišęs.

Prie krosnies prastovėjau ligi pat kompletų. Pasigėriau nuo tvaikų, kaip puodas. Galvoje užė. Apie valgį tai nė pagalvoti nebuvo kada, nors akįs prieš save matė gardžiausius daiktus ir seilės upeliais bėgo, (Kartą tik per metus jis nepagailėdavo sau lig sočiai pavalgyti.)

Po kompletų ir po Kalvarijos kelių, kuriuos man klebonas prisakė vesti, sprukau, kaip kulipka, namon ir, lac negyvas, dribau lovon. Maniau, kad ir atsikelti nebereikės. Ir net norėjosi. Geriau pasilsėsiu, tariau.

Tik štai pro miegus girdžiu durų dunzgėsį. Paskum balsą. Smarkų ir piktą: „Kelkis! Kelkis! Ar tu padukai lig šiam metui miegoti?!” Bet išpradžių jokiuo budu nesupratau, kas čia yra ir kur aš pats esu. Nejaučiau savęs. Galų-gale, kada tas dunzgėsys man ingriso, šokau. Apsidairiau. Žiuriu, jau šviesu. Bažnyčioje skambina visais varpais.

Šiaip-taip apsirengiau ir, kaip muštas, išlėkiau pro duris. Be kepurės. Neradau prie durų jau nei to, kas dunzgino ir mane kėlė. Lėkdamas girdžiu giedant „Linksmą dieną apturėjom”.

– Eina aplinkui bažnyčios! Be manęs ! – Net mano kinkos sudrebėjo. Iš baimės prisėdau ant žemės. Visą šaltas prakaitas apipylė.

23 psl.

Paskum kas buvo, tai ir apsakinėti nėra ko. Gali dasiprotėti, kaip klebonėlis mane už tat paglostė.

Nelinksmos man Velykos buvo: galvoje kelių žiupsnių plaukų netekau ir šonkauliai, kaip išnarstyti, sopėjo.

Po Velykų aš iš tenai išėjau, atsižadėjęs ir algos už tą mėnesį. Tegul jau, sakau, jam tie pinigai naudon virsta.

Apie Sekmines gavau, rekomenduojant vienam geram ponui, kuris mano tėvą seniau pažino, vargonininko vietą Skruzdynuose. Ten man buvo nieko sau, puiku. Klebonėlis pasitaikė jaunutis, geras. Vėl man buvo malonu, kad esu tame-pat krašte, kur mano tėveliai gyveno.

Tenai tai ir susipažinau ir susimylėjau su Kaze Gervidžiute, kuri mano tamsų gyvenimą nušvietė...

IX dalis

24 psl.

– O kad tave šimtas! Turbut jis vėl sustos.

Malunas ištikrųjų pradėjo daug lėčiau sukties. Kuprelio veidą lyg koks šešėlis užslinko. Taip ir matosi, kad jis visai susigyvenęs su tuo bildėsiu ir užėsiu. Susijungęs su jais su siela ir su kunu. Be jų pabuti ramiai negalįs. Silpsta maluno eiga, puola ir jo upas ir jis ima širdyties. Va ir dabar, pasergėjęs tą netvarką, pašoko, kaip ingeltas ir puolė prie girnų. Bet jos, nors ir silpnai sukasi da. Ratai kruta.

– Te-eliakšt! te-eliakšt! te-eliakšt! – dejuoja piklius apačioje, lac pagalbon prašydamas.

– Matyti vėjas mainosi, – atsigrįžo Kuprelis nuo girnų, branktą ir vienon ir kiton pusėn pastumęs. Skubiai laukan išėjo.

Už kelių minučių sugrįžo linksmas.

– Vėjas apsivertė. Pučia nuo vakarų. Sparnus atasukiau prieš jį. Dabar eis, kaip sviestu!... Tu buvai apačioje?

– Buvau. Permainiau. Nedaug nors ir buvo.

– Tai dabar vėl pasakosiu. Tiktai mudviem reiks dažniau atsiminti savo darbas.

Niekam da aš nepasakojau, savo gyvenimo paslapčių, savo perkentėtų skausmų. Tau pirmam. Gal pasidarys kiek lengveliau, kad tu mane išgirsi, atjausi nors truputį. Perdaug jau mane vieną ta uola slegia, perdaug kamuoja-vargina.

Lig tam laikui, broleli, mano širdis nepažino meilės. Buvo ji užšalus, užstingus. Niekas jos nesušildė, karštu kvėpavimu neapgobė.

25 psl.

Nujaučiau, kad yra pasaulyje meilė, kad žmonės pasiekia ją; bet man rodėsi, kad aš jos niekuomet nepasieksiu, niekuomet neprilipsiu to kalno, ant kurio ji auksu žėri. Ir kartu netikėjau, kad ji galėtų buti. Maniau, tai pasaka tiktai... O gal aš jieškoti nemokėjau, kolei ji pati pas mane neatėjo... Tėveliai man meilės nepaliko. Bobutė irgi nemokėjo duoti. Šenfeldas, nors ir koks man geras buvo, visviena mačiau jame poną, savo šeimininką. Kiti berniokai nuo manęs šalinosi, nemėgo. Mergiočių aš, tarytum ir nemačiau, lyg jų ir visai negyventa.

Paklausi gal, kuo aš gyvenau: kas buvo mano džiaugsmas, kas sielvartas?

Džiaugiaus kningų skaitymu, galvojimu, aprašymu protingųjų žmonių. Jokių apysakų nei pasakų tuomet nei akyse nemačiau. Gal jų nebuvo pas Šenfeldą. Gaudavau nuo jo vokiečių historiją ir historiją Europos, jos senųjų valstijų. Tiko man historija begalo. Ir šiaip visokių senų kningų. Vien vokiečių kalboj. (Išmokino jis mane vokiškai.) Nei vienos dienos negalėjau pabuti nors kiek neskaitęs. Nerimavau tuomet. Geriausias mano nusiraminimas buvo – tai kninga.

Vasaros vakarais mėgau sėdėti ant krašto prudo. Žiurėdavau tada į ramų vandens ribuliavimą, į giliai paskendusius debesėlius. Skaičiau žvaigždytes ant dangaus. Dabojau, kuri didesnė, kuri mažesnė. Sekiau jų kelią. Ir rodėsi man tuomet, kad aš visai išnykstu, virstu į kažin ką ir augštai-augštai skrendu. O paskui mane skrenda-genasi lankštingalės daina. Dingsta viskas iš akių ir aš matau naujus pasaulius, pilnus gražaus gyvenimo, švielnios meilės. Jaučiu patį Dievą...

Kai-kada mane taip besėdint ir vieversėlio rytmetinė užtikdavo...

26 psl.

Verkdavau pamatęs elgetą, pavargėlį žmogų. Ir klausiau savęs: „Kodel jis ne toks, kaip ir kiti? Kodel jis elgetauja, šunis lodo, kuomet kiti ramiai sau namie sėdi?... Kam žmogus žmogų ėda, kam savo brolį persekioja, jį kraujuose maudo? Kam pjaunas gyvuliai tarp savęs, kodel ir jie neužsieina?... Kodel musų pasaulis toks, o ne kitoks? Ir nejaugi jis kitokiu negali buti?” Aš, regis, kad bučiau įmanęs, tai bučiau padaręs, kad visiems gera butų, kad visi vien džiaugties ir džiaugties galėtų; kad žmonės mylėtų žvėris, o žvėrįs žmones. Ir kad tat padaryti, norėjau galingu buti, galingesniu, kaip patsai Dievas. Net sudrebėdavau apie tat pagalvojęs. Ir tikėjau, kad kokią naktį nubusiu galingas, neįveikiamas... Žinojau, kad tai aš tik plustu, bet laukiau... laukiau...

Užsimąstė-užsigalvojo Kuprelis. Akimis toli-toli, rodos, mato. Krupterėjo staiga. Tarytum sugrįžo iš kur.

– Nueik apačion pažiurėti. Kaip tenai... Kažin apie ką aš čia tau pasakoju?... Na, nieko. Toliau...

Maišą radau jau pilną. Dabar labai greitai mala. Sparnai tik švaisto ir švaisto palangiais. Piklius dusauja skubiai. Ratų ir mažų ratelių dantįs vien mirga, vien mirga. Kiti kitus gaudo. Net sienos dunda-dreba. Voratinkliai kertėse šokinėja-kratosi. Visas malunas, tarytum ne malunas, bet koks veikiąs-dirbąs gyvis. Rustus ir smarkus toks. Regis kažin ką galėtų sumalti-sutrinti.

X dalis

27 psl.

Vėl pasakoja Kuprelis.

– Pamačiau ją pirmą kartą bažnyčioj.

Matydavau ją kas šventadienis, pas pirmą, nuo viskų, piliorių. Nesistodavo niekur kitur. Vien tik čia. Dažnai atsigrįždavo atgal ir žiurėdavo augštyn, į vargonus. Tuomet budavo mudviejų akįs susitinka, sulieja akimirksniui savo žvilgsnius. Aš noriu žiurėti į jos puikias, meilias ir gyvas akeles kuoilgiausiai, bet ji bematant galvelę pakreipia ir jau į altorių meldžiasi. Gaudžiau jos žvilgsnius, nepraleisdavau nei vieno. Laukiau tik kaklą ištiesęs, kada ji vėl atsigrįž. Nerupėjo jau nei gaidų daboti. Iškarto visą puslapį perskaitau ir atmintyje laikau. Ir grojau gražiai.

Laike pamokslo budavo patogiausiai. Ir taip norėdavos, kad tas kunigas sakytų ir sakytų, niekuomet jo nepabaigtų. Net liudna darėsi, kaip žmonės pradėdavo eiti iš bažnyčios. Išeidavo ir ji... Dingdavo ukanota pasaka.

Po visam budavo tekinas lekiu ant šventoriaus. Jieškau jos tarp burelių mergaičių, berniokų. Niekur nesimato, tarytum išskrido.

– Gal ji karčiamon su kuo-nors įsmuko? Gal geria dabar? – galvojau.

Net šaltis mane perimdavo. Bet vėl nusiramindavau, kad ji nei nepanaši į tat, kad taip apie ją ir galvoti sarmata.

Ir eidavau namon, tikėdamasi kitą kartą kada-nors ją pamatyti. Bet siela norėjo greičiau, širdis troško prie josios.

Ateidavo ji bažnyčion nors sodietiškai, vienok labai puikiai apsitaisiusi. Vilkėdavo rubus gražios, naminės bovelnos. Daugiausiai vis tamsiai-raudonos varsos. Užvis labiau jai tiko beveik juosvas sijonas ir balta, kaip sniegas, nažutka plačiom rankovėm.

Ugio ji buvo neaugšto, vidutinio. Apskritutė. Skaisčiai-raudonais veideliais. Kaip tik-ką pražydusi rožė. Galvelę gobėdideli, tankųs, tamsiai geltoni plaukai. Bruvės da tamsesnės. Ištolo atrodė net juodos. Ir tat neišpasakytai ją dabino.

28 psl.

Ineidavo ji bažnyčion skubiai, vikriai. Apsižvalgius į visas puses, klaupdavos ties tuo pirmu pilioriumi.

Vos ją pamatydavau, visa man bažnyčia nušvisdavo. Bet apsiniaukdavo, kaip tik pasergėdavau, kad į ją dešimtįs porų berniokų akių žiuri. Kad budavo įmanyčiau, rodos, jiems visiems neleisčiau bažnyčion vaikščioti. Užginčiau.

Nuo to laiko pradėjau aš į save žiurėti, pradėjau dabinties. Pasisiųdinau, kiek išgalėdamas, švarius rubus. Susitaisiau minkštus, blizgančius čebatėlius. Susigadojau ir skrybėlę. Nusipirkau lazdelę sidabrine galvele. Prausiaus geriausiuoju muilu. Ėmiau į viršų uselius raityti. – Vienu žodžiu nei nepajutau, kaip virtau dabita. Norėjęs da buvau, tiesa, net pensne ant nosies užsikabinti, bet laiku susivokiau, kad tat butų kvaila.

Tu nemanyk, kad aš ir seniau buvau toks, kaip dabar.

Pirmai, nors pas mane pinigų netrukdavo, nesidabinau labai, nesitaisiau nei rubų gerų, nieko. Ir čebatus ne taip dažnai šveisdavau. Barzdą kai-kada tik nusiskusdavau. Plaukus taip-pat retai kirpaus. Taip ji, nors da jos nepažinau, permainė mane iš pašaknų.

Ir aš pats nesuprantu, kaip taip greitai galėjau ją pamylėti? Kaip taip smarkiai ji mane iš pirmo pamatymo sužavėjo? Tą pačią dieną, kad da pirmutinį kartą Skruzdynų bažnyčioje užgrojau. Vos galvą nuo vargonų atitraukiau ir žvilgterėjau žemyn, į žmones. Ir susitiko mudviejų akįs. Ir užsisukė man galva.

Sapnavau ją kas naktį. Jei kada nesusapnuodavau, visą dieną vaikščiojau nuliudęs, apsiniaukęs. Nežinojau kokio darbo imties. Klausiau ir pykau ant savęs: „Kodel aš šiandien jos nesapnavau? Kodel nesapnavau?”

Šventadienio laukiau labiau, negu vaikai Velykų.

Kartą, kad jos bažnyčioje nepamačiau, negalėjau sau vietos surasti.

– Gal susirgo? O gal jau mirė? – dejavau.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.

Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė

2. Kur dvylikos metų Olesis išėjo tarnauti?

Pasirink atsakymą

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.