Verkdavau pamatęs elgetą, pavargėlį žmogų. Ir klausiau savęs: „Kodel jis ne toks, kaip ir kiti? Kodel jis elgetauja, šunis lodo, kuomet kiti ramiai sau namie sėdi?... Kam žmogus žmogų ėda, kam savo brolį persekioja, jį kraujuose maudo? Kam pjaunas gyvuliai tarp savęs, kodel ir jie neužsieina?... Kodel musų pasaulis toks, o ne kitoks? Ir nejaugi jis kitokiu negali buti?” Aš, regis, kad bučiau įmanęs, tai bučiau padaręs, kad visiems gera butų, kad visi vien džiaugties ir džiaugties galėtų; kad žmonės mylėtų žvėris, o žvėrįs žmones. Ir kad tat padaryti, norėjau galingu buti, galingesniu, kaip patsai Dievas. Net sudrebėdavau apie tat pagalvojęs. Ir tikėjau, kad kokią naktį nubusiu galingas, neįveikiamas... Žinojau, kad tai aš tik plustu, bet laukiau... laukiau...
Užsimąstė-užsigalvojo Kuprelis. Akimis toli-toli, rodos, mato. Krupterėjo staiga. Tarytum sugrįžo iš kur.
– Nueik apačion pažiurėti. Kaip tenai... Kažin apie ką aš čia tau pasakoju?... Na, nieko. Toliau...
Maišą radau jau pilną. Dabar labai greitai mala. Sparnai tik švaisto ir švaisto palangiais. Piklius dusauja skubiai. Ratų ir mažų ratelių dantįs vien mirga, vien mirga. Kiti kitus gaudo. Net sienos dunda-dreba. Voratinkliai kertėse šokinėja-kratosi. Visas malunas, tarytum ne malunas, bet koks veikiąs-dirbąs gyvis. Rustus ir smarkus toks. Regis kažin ką galėtų sumalti-sutrinti.
X dalis
Vėl pasakoja Kuprelis.
– Pamačiau ją pirmą kartą bažnyčioj.
Matydavau ją kas šventadienis, pas pirmą, nuo viskų, piliorių. Nesistodavo niekur kitur. Vien tik čia. Dažnai atsigrįždavo atgal ir žiurėdavo augštyn, į vargonus. Tuomet budavo mudviejų akįs susitinka, sulieja akimirksniui savo žvilgsnius. Aš noriu žiurėti į jos puikias, meilias ir gyvas akeles kuoilgiausiai, bet ji bematant galvelę pakreipia ir jau į altorių meldžiasi. Gaudžiau jos žvilgsnius, nepraleisdavau nei vieno. Laukiau tik kaklą ištiesęs, kada ji vėl atsigrįž. Nerupėjo jau nei gaidų daboti. Iškarto visą puslapį perskaitau ir atmintyje laikau. Ir grojau gražiai.
Laike pamokslo budavo patogiausiai. Ir taip norėdavos, kad tas kunigas sakytų ir sakytų, niekuomet jo nepabaigtų. Net liudna darėsi, kaip žmonės pradėdavo eiti iš bažnyčios. Išeidavo ir ji... Dingdavo ukanota pasaka.
Po visam budavo tekinas lekiu ant šventoriaus. Jieškau jos tarp burelių mergaičių, berniokų. Niekur nesimato, tarytum išskrido.
– Gal ji karčiamon su kuo-nors įsmuko? Gal geria dabar? – galvojau.
Net šaltis mane perimdavo. Bet vėl nusiramindavau, kad ji nei nepanaši į tat, kad taip apie ją ir galvoti sarmata.
Ir eidavau namon, tikėdamasi kitą kartą kada-nors ją pamatyti. Bet siela norėjo greičiau, širdis troško prie josios.
Ateidavo ji bažnyčion nors sodietiškai, vienok labai puikiai apsitaisiusi. Vilkėdavo rubus gražios, naminės bovelnos. Daugiausiai vis tamsiai-raudonos varsos. Užvis labiau jai tiko beveik juosvas sijonas ir balta, kaip sniegas, nažutka plačiom rankovėm.
Ugio ji buvo neaugšto, vidutinio. Apskritutė. Skaisčiai-raudonais veideliais. Kaip tik-ką pražydusi rožė. Galvelę gobėdideli, tankųs, tamsiai geltoni plaukai. Bruvės da tamsesnės. Ištolo atrodė net juodos. Ir tat neišpasakytai ją dabino.
Ineidavo ji bažnyčion skubiai, vikriai. Apsižvalgius į visas puses, klaupdavos ties tuo pirmu pilioriumi.
Vos ją pamatydavau, visa man bažnyčia nušvisdavo. Bet apsiniaukdavo, kaip tik pasergėdavau, kad į ją dešimtįs porų berniokų akių žiuri. Kad budavo įmanyčiau, rodos, jiems visiems neleisčiau bažnyčion vaikščioti. Užginčiau.
Nuo to laiko pradėjau aš į save žiurėti, pradėjau dabinties. Pasisiųdinau, kiek išgalėdamas, švarius rubus. Susitaisiau minkštus, blizgančius čebatėlius. Susigadojau ir skrybėlę. Nusipirkau lazdelę sidabrine galvele. Prausiaus geriausiuoju muilu. Ėmiau į viršų uselius raityti. – Vienu žodžiu nei nepajutau, kaip virtau dabita. Norėjęs da buvau, tiesa, net pensne ant nosies užsikabinti, bet laiku susivokiau, kad tat butų kvaila.
Tu nemanyk, kad aš ir seniau buvau toks, kaip dabar.
Pirmai, nors pas mane pinigų netrukdavo, nesidabinau labai, nesitaisiau nei rubų gerų, nieko. Ir čebatus ne taip dažnai šveisdavau. Barzdą kai-kada tik nusiskusdavau. Plaukus taip-pat retai kirpaus. Taip ji, nors da jos nepažinau, permainė mane iš pašaknų.
Ir aš pats nesuprantu, kaip taip greitai galėjau ją pamylėti? Kaip taip smarkiai ji mane iš pirmo pamatymo sužavėjo? Tą pačią dieną, kad da pirmutinį kartą Skruzdynų bažnyčioje užgrojau. Vos galvą nuo vargonų atitraukiau ir žvilgterėjau žemyn, į žmones. Ir susitiko mudviejų akįs. Ir užsisukė man galva.
Sapnavau ją kas naktį. Jei kada nesusapnuodavau, visą dieną vaikščiojau nuliudęs, apsiniaukęs. Nežinojau kokio darbo imties. Klausiau ir pykau ant savęs: „Kodel aš šiandien jos nesapnavau? Kodel nesapnavau?”
Šventadienio laukiau labiau, negu vaikai Velykų.
Kartą, kad jos bažnyčioje nepamačiau, negalėjau sau vietos surasti.
– Gal susirgo? O gal jau mirė? – dejavau.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.
Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.