Ineidavo ji bažnyčion skubiai, vikriai. Apsižvalgius į visas puses, klaupdavos ties tuo pirmu pilioriumi.
Vos ją pamatydavau, visa man bažnyčia nušvisdavo. Bet apsiniaukdavo, kaip tik pasergėdavau, kad į ją dešimtįs porų berniokų akių žiuri. Kad budavo įmanyčiau, rodos, jiems visiems neleisčiau bažnyčion vaikščioti. Užginčiau.
Nuo to laiko pradėjau aš į save žiurėti, pradėjau dabinties. Pasisiųdinau, kiek išgalėdamas, švarius rubus. Susitaisiau minkštus, blizgančius čebatėlius. Susigadojau ir skrybėlę. Nusipirkau lazdelę sidabrine galvele. Prausiaus geriausiuoju muilu. Ėmiau į viršų uselius raityti. – Vienu žodžiu nei nepajutau, kaip virtau dabita. Norėjęs da buvau, tiesa, net pensne ant nosies užsikabinti, bet laiku susivokiau, kad tat butų kvaila.
Tu nemanyk, kad aš ir seniau buvau toks, kaip dabar.
Pirmai, nors pas mane pinigų netrukdavo, nesidabinau labai, nesitaisiau nei rubų gerų, nieko. Ir čebatus ne taip dažnai šveisdavau. Barzdą kai-kada tik nusiskusdavau. Plaukus taip-pat retai kirpaus. Taip ji, nors da jos nepažinau, permainė mane iš pašaknų.
Ir aš pats nesuprantu, kaip taip greitai galėjau ją pamylėti? Kaip taip smarkiai ji mane iš pirmo pamatymo sužavėjo? Tą pačią dieną, kad da pirmutinį kartą Skruzdynų bažnyčioje užgrojau. Vos galvą nuo vargonų atitraukiau ir žvilgterėjau žemyn, į žmones. Ir susitiko mudviejų akįs. Ir užsisukė man galva.
Sapnavau ją kas naktį. Jei kada nesusapnuodavau, visą dieną vaikščiojau nuliudęs, apsiniaukęs. Nežinojau kokio darbo imties. Klausiau ir pykau ant savęs: „Kodel aš šiandien jos nesapnavau? Kodel nesapnavau?”
Šventadienio laukiau labiau, negu vaikai Velykų.
Kartą, kad jos bažnyčioje nepamačiau, negalėjau sau vietos surasti.
– Gal susirgo? O gal jau mirė? – dejavau.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.
Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.