Kuprelis29 psl. · apie 5 min.
X dalis16% kūrinio
29 psl.

Mano vargonai gaudė, verkė ir meldėsi kartu su manimi. Jeigu bučiau galėjęs, bučiau lėkęs jos jieškoti. Bet kur ir kokiame krašte gyveno, nežinojau.

Mišparams pasibaigus prireikė klebonijon nueiti. Nunešiau kokiuos tai popierius klebonui pasirašyti.

– Kas tau? Kodel tu toks šiandien išblyškęs, į giltinę panašus? – klausia klebonas. Rupestingai, nors ir pro juokus. – Matyt, jog tave liga apima. Ką? Beskuo tu taip grojai ir giedojai griaudingu balsu. Eik, atsigulk. Gali da smarkiau apsirgti.

– Nieko, aš sveikas, – teisinuos. – Tik taip man truputį negera.

– Kas gi galėtų buti? Gal įsimylėjai į ką? Gal patiko kokia mergiotė? O, jos greitai moka pagauti berniokų širdį, nei apsidairyti nesuspėsi... Tai niekis! Pereis.

Nieko neatsakiau. Nustvėriau pasirašytus popierius ir pro duris. Da ką sakė-juokavo, negirdėjau.

Laukiau-tikėjaus, kad ji kada-nors atvažiuos kuma, atveš kieno mažutį krikštan. Arba bus kam pomerge, jaunąją prie altoriaus lydės. Maniau pamatysiąs tuomet ją arčiau, galėsiąs susipažinti, švelnų žodelį tarti, nuo jos ką gero išgirsti.

Buvau prasimanęs medžioti vaikščioti. Šaudyklę susigadojau. Išlandžiojau visas parapijos girias, išbraidžiau pievas. Nei vieno sodžiaus neaplenkiau. Ir nei miške uogaujant jos nesutikau, nemačiau pievoje šienelio grėbiant, rutų darželyje ji dainelės neniuniavo.

Baigės vasara. Artinos žiaurus ruduo. Lapus nuo medžių rauti ketino. O vis aš jos negalėjau rasti. Ir nemačiau da niekur. Bažnyčioje tik, prie pilioriaus augštojo.

– Gal tat vienas sapnas? Gal tat man bažnyčioje ji vien vaidinas? Trotina mane kokia pikta baisenybe? Tyčiojas manimi, kvatojas-juokiasi?

– Ne! Ne! Negalimas daiktas! Ne vaikas aš esu, – priešinaus toms mintims. Kovojau su jomis. Ir drąsios jos buvo. Nebėgo.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.

Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.