Netoli aras skrenda be sparnų
Nors trokštų ir saulę pasiekti.
Rašau.
Rašau, galvoju. Skraidau tolimame, plačiame minčių pasaulyje. Mėlyni rukai jį šiandien dengia; mėlynuose rukuose jis nuskendęs. Ir laukai, ir pievos žalios, ir girios vėsios ten nuskendę. Ir tylios-ramios tokios stovi, sapnų neaudžia.
Blyksterės-žybterės mintis-kibirkštėlė ir išnyksta – baltas debesėlis ją užgeso. Sugauti neįstengiu, – nesuprantu josios.
Štai už durų skubųs žingsniai. Tai pas mane kas ateina.
– Iš to pasaulio sugrąžins.
– Tegul sau.
Ineina tėvas. Sustojęs pasikaso pakaušį ir šypsosi meiliai.
Nudžiugau. Prablaivės gal, gundinančios mintįs atstos.
Arteliau pasitraukė. Sakys ką nors.
– Žinai, Ignasėl, ko aš tavęs prašysiu?
– Ką aš galiu žinoti? – paklausiau iš savo pusės, plunksnos nuo popieros neatitraukdamas. Sugavau gudruolę mintį ir bijau, kad ji neišsprustų.
– Sakyk, tėveli.
– Pirmai prižadėk tat padaryti, ko paprašysiu.
– Ne, taip aš bijau. Duosi man kokio darbo, kad nei iš vietos negalėsiu pajudinti.
– Nu jau, nu jau! Darbas visai menkas. Prižadėk išviršaus ir pabaigta!... Tai ką?
Pamėginsiu. Visviena čia nesiseka. Atsakysiu, da užpyks. Gal jam labai reikia... Bijau. Panašiai jis kai-kada gana gerai mane apgauna: užduoda darbo visai dienai... Kaip bus taip!
– Tai jau prižadu.
– Gerai! – uždėjęs man ranką ant peties, susijuokė. – Nueik už mane malunan.
– Aš nueičiau pats, – pradėjo teisinties, matydamas, kad susiraukiau truputį, – tavęs neprašyčiau, bet matai, šiandien pasirengiau važiuoti mugėn: ketinu šitą arklį parduoti. Tu atvažiavai, tai reikia geresnio. O tas pasenęs visai, sarmata su juo ir žmonėse pasirodyti. Kuprelis vienas nei už jokius pinigus nemals! Sakė: „Kaip tik pamatysi, kad malunas sukasi, tai ir eik nieko nelaukdamas”. Jau mačiau sukasi – jis mala.
– Kad aš susimiltuosiu, – patempiau lupą.
Gailiuos savo prižado.
– Jau čia juokai! Nusikratysi. Prižadų gi laužyt negalima... Tu manai, kad jis tave darban inkinkys? Lieps maišus tampyti? Taip nepadarys: mato juk, koks tu žmogus... Tik pasišnekėsi su juo, pajuokausi. Gek žinai, kad jis tave mėgsta?
– Nežinau...
– Tylėk geriau... Grudų nedaug nuvežiau. Spustersit, vėjas, matyt, bus geras ir nepamatysit, kaip susuksit... Ir tau gi bus geriau. Prasivaikščiosi kiek. Jau penkta diena kaip parvažiavai, o da niekur nebuvai išėjęs. Svečias juk esi, tai neturi ko kampan įlindęs sėdėt. Dabar dienos tokios gražios.
Padėjęs plunksną žvilgterėjau langan. Tikrai matėsi graži diena. Oras skaidrus, medžiai skaisčiai žali, taip ir vilioja į save.
– Eik, žiurėk! – pradėjo jis nerimaut.
– Eisiu! – atsakiau atsistojęs.
– Tik greitai, jis širdysis nesulaukdamas.
– Palukės truputį.
– Ne, ne! Skubink, skubink!
– Tuoj.
Išėjo kinkyties.
II dalis
Tai tau, ir eik dabar!
Gailoka to senio arklio. Da mane mažą jis ant savo nugaros nešiojo.
Buvo toks geras, meilus, nelyginant, kaip žmogus. Jei kada jojant nudribdavau nuo jo, jis staigu sustoja ir žiuri, laukia kolei atsikelsiu. Vėl niekuomet jo nepagaudavo svetimas žmogus. Jei budavo ir avižose pamato ir punėn norėtų parvaryti, tai nieko nepadarys, nei su virvėmis nepaims. Jau kas norėjo jo pagauti! O prie savo žmogaus ištola eina. „Žaibas, ne arklys!” sakydavo sodiečiai.
Dabar gi jau paseno. Nelekia taip greitai ir galvą eina nukabinęs. Apirambis pasidarė.
Tečiau tėvas da nei nemanė jo parduoti. Labai mat buvo prie jo inpratęs.
Bet utarninke jojo vakare aręs namon. Buvo labai prilyta. Arklys, brisdamas per balą ant kelio, suklupo ir numetė jį pro grėvą vandenin.
Parsivedė jį rankoj šlapias, kaip marka ir piktas begalo. Motina da erzinti ėmė:
– Koks tu, Juzai, netikęs, oi koks netikęs! Nuo arklio nusmukai, lac mažas vaikas ir da kur – balon! Gana jau, gana!
– Parduosiu, kad jis man nesulauktų! – burbėjo tėvas mesdamas nuo savęs šlapius ir purvinus rubus kampan.
– Nejaugi taip ir padarytum? – kvatojosi motina. Ji neapsakytai nekentė to seno arklio ir senai tėvui inkalbinėjo, kad parduotų.
– Parduosiu tą velnią! Tai nejuokai, kad kiek butų suniurkęs.
– Aš tau kadai jau sakiau, kad jis tave sumindys kada nors. Laikyk tik da!
– Ne, jau gana. Ir veža blogai ir aria netikusiai, – peikė, kaip įmanė.
Ir per dvi dieni neatsileido ant nabago.
Štai dabar delto arklio eik miltuokis! Ne ką bepadarysi.
Kaip ėjau, tėvo jau buvo išvažiuota.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Ignas tą dieną eina į malūną vietoj tėvo?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.