Tai tau, ir eik dabar!
Gailoka to senio arklio. Da mane mažą jis ant savo nugaros nešiojo.
Buvo toks geras, meilus, nelyginant, kaip žmogus. Jei kada jojant nudribdavau nuo jo, jis staigu sustoja ir žiuri, laukia kolei atsikelsiu. Vėl niekuomet jo nepagaudavo svetimas žmogus. Jei budavo ir avižose pamato ir punėn norėtų parvaryti, tai nieko nepadarys, nei su virvėmis nepaims. Jau kas norėjo jo pagauti! O prie savo žmogaus ištola eina. „Žaibas, ne arklys!” sakydavo sodiečiai.
Dabar gi jau paseno. Nelekia taip greitai ir galvą eina nukabinęs. Apirambis pasidarė.
Tečiau tėvas da nei nemanė jo parduoti. Labai mat buvo prie jo inpratęs.
Bet utarninke jojo vakare aręs namon. Buvo labai prilyta. Arklys, brisdamas per balą ant kelio, suklupo ir numetė jį pro grėvą vandenin.
Parsivedė jį rankoj šlapias, kaip marka ir piktas begalo. Motina da erzinti ėmė:
– Koks tu, Juzai, netikęs, oi koks netikęs! Nuo arklio nusmukai, lac mažas vaikas ir da kur – balon! Gana jau, gana!
– Parduosiu, kad jis man nesulauktų! – burbėjo tėvas mesdamas nuo savęs šlapius ir purvinus rubus kampan.
– Nejaugi taip ir padarytum? – kvatojosi motina. Ji neapsakytai nekentė to seno arklio ir senai tėvui inkalbinėjo, kad parduotų.
– Parduosiu tą velnią! Tai nejuokai, kad kiek butų suniurkęs.
– Aš tau kadai jau sakiau, kad jis tave sumindys kada nors. Laikyk tik da!
– Ne, jau gana. Ir veža blogai ir aria netikusiai, – peikė, kaip įmanė.
Ir per dvi dieni neatsileido ant nabago.
Štai dabar delto arklio eik miltuokis! Ne ką bepadarysi.
Kaip ėjau, tėvo jau buvo išvažiuota.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.