Mano vargonai gaudė, verkė ir meldėsi kartu su manimi. Jeigu bučiau galėjęs, bučiau lėkęs jos jieškoti. Bet kur ir kokiame krašte gyveno, nežinojau.
Mišparams pasibaigus prireikė klebonijon nueiti. Nunešiau kokiuos tai popierius klebonui pasirašyti.
– Kas tau? Kodel tu toks šiandien išblyškęs, į giltinę panašus? – klausia klebonas. Rupestingai, nors ir pro juokus. – Matyt, jog tave liga apima. Ką? Beskuo tu taip grojai ir giedojai griaudingu balsu. Eik, atsigulk. Gali da smarkiau apsirgti.
– Nieko, aš sveikas, – teisinuos. – Tik taip man truputį negera.
– Kas gi galėtų buti? Gal įsimylėjai į ką? Gal patiko kokia mergiotė? O, jos greitai moka pagauti berniokų širdį, nei apsidairyti nesuspėsi... Tai niekis! Pereis.
Nieko neatsakiau. Nustvėriau pasirašytus popierius ir pro duris. Da ką sakė-juokavo, negirdėjau.
Laukiau-tikėjaus, kad ji kada-nors atvažiuos kuma, atveš kieno mažutį krikštan. Arba bus kam pomerge, jaunąją prie altoriaus lydės. Maniau pamatysiąs tuomet ją arčiau, galėsiąs susipažinti, švelnų žodelį tarti, nuo jos ką gero išgirsti.
Buvau prasimanęs medžioti vaikščioti. Šaudyklę susigadojau. Išlandžiojau visas parapijos girias, išbraidžiau pievas. Nei vieno sodžiaus neaplenkiau. Ir nei miške uogaujant jos nesutikau, nemačiau pievoje šienelio grėbiant, rutų darželyje ji dainelės neniuniavo.
Baigės vasara. Artinos žiaurus ruduo. Lapus nuo medžių rauti ketino. O vis aš jos negalėjau rasti. Ir nemačiau da niekur. Bažnyčioje tik, prie pilioriaus augštojo.
– Gal tat vienas sapnas? Gal tat man bažnyčioje ji vien vaidinas? Trotina mane kokia pikta baisenybe? Tyčiojas manimi, kvatojas-juokiasi?
– Ne! Ne! Negalimas daiktas! Ne vaikas aš esu, – priešinaus toms mintims. Kovojau su jomis. Ir drąsios jos buvo. Nebėgo.
– Jei tat ir ne sapnas, tai gal ji apie mane nei trupučiuko niekuomet nepagalvoja? Gal ji bažnyčioje ne į mane žiuri? Į vargonus? Į kitą kokį užu mano pečių? Myli kitą?
– Ne! Ne! Nepanašu! Ji į mane žiuri, mane mato!...
Ir kovojo-grumėsi mintįs, galvą man svaigino, naktelės užmigti neleido.
Ir šit vieną naktį, kad jau viso miestelio gaidžiai giedojo, diena aiškiai brėško, o nuo manęs vis miegas bėgo-bėgo, atėjo viena mintis. Nepažįstama visai. Neregėta da. Nuramino, pasakė:
– Primink savo klebonui, kad labai reikalinga esą bažnytinis choras padidinti, pagerinti jis. Vienomis mergaitėmis. Vyrų gana. Tegul iš sakyklos pasako, karštai paragina.
Ir nudžiugau. Nei išgulėti negalėjau.
– Bus ir ji!
– O gal neateis? Nepanorės?
– Ateis! Butinai! – užrėkiau.
Aprimo viskas. Abejonė retai savo nosį kiščiojo. Taip aišku ir galima rodėsi.
Paprašiau klebono, žodžių nepasigailėjau, kad parodžius choro silpnumą. Prižadėjo. Sakėsi ir jam pačiam senai tat rupį.
Laukiau sekmadienio nekantraudamas.
Atėjo ir sekmadienis. Klebonas po pamokslo ilgai ir puikiai ragino. Mergaitės atidžiai, akeles pastatę klausės. Žadėjo joms malonės nuo Dievo, garbės nuo kitų parapijų, ir dangaus nepasigailėjo.
– Vis tat garbinimas, malda Viešpačiui. O kad malda graži, daugelis ją siunčia iškarto, tuo ji Dievui tinkamesnė, tuo Jis geriau jos išklauso, – aiškino kunigėlis.
– Fertig! – džiaugiaus.
Tuojau po mišparų, kas panorės išmokti giedoti, liepė visiems pas mane susirinkti. Žvilgterėjau tuomatu į ją – klausos. Paskum, persižegnojus, greitai pro duris išspruko. Į mane, augštyn, praeidama pažiurėjo ir lengvai šypterėjo. Nuo to man net kvapą užmušė.
XI dalis
Kuprelis priminė darbą. Liepė man savo pažiurėti, o jis tuo tarpu savo, kas reikia, atliko.
Ir vėl pasakoja, nesiskubindamas. Nieko savyje neslepia, nieko nepalieka tenai. Kiekvieną smulkmenėlę, jausmu pagražintą, atiduoda. Plonas, banguojąs jo balsas maišosi-pinasi su maluno užimu ir bildesiu. Plaukia grindimis, sienomis, lubomis. Veržias pro keturkampius mažus langelius ir oru pasikėlęs skrenda virš pievų, vilniuojančių rugių ir tamsiųjų girių. Tarytum mėlynę dangaus pasiekti stengias, Ir apsakinėja, rodos, ne jis, bet patsai malunas, daug laimės ragavęs, daug vargo prityręs.
– Skubiai namon parsprudau. Laukiau naujų giesmininkų ateinant, laukiau tik jos vienos. Pietuoti nerupėjo. Tarnaitė prašė, sakė, kad atauš, grąsino. Visviena, tegul sau! – pamojau.
Ėjau nuo lango į langą. Žiurėjau pro juos nekantraudamas. Ant šventoriaus ir apie šventorių vaikščiojo-šnekučiavo žmonės. Berniokai su mergiotėmis linksmai tarškėjo-juokavo. Regis, kad ir pamokslą butų užmiršę, kunigo žodžius vėju pavarę. Niekas nei nesiartino į mano namelį. Ničniekas.
– Kad nesutikau jos, visą parapiją išvaikščiojęs, tai čia nei tikėties nėra ko! – atsitraukiau nuo lango.
Atsibodo. Jau daugiau valandos. Užpykęs atsisėdau ir papietavau. Smarkiai ir greitai valgiau. Kad šaukštui galvos nenukandau, tai stebiuos.
Vis nieko nėra.
Prie fortepijano priėjau. Pasiutusio ką užbarabonijau. Trankiau pirštais kur papuolė ir kaip papuolė. Riaukė-gaudė balsai kitas už kito smarkiau, kitas už kito stipriau. Maniau nuo jų riksmo lubos sugrius, mane užslėgs. Nebojau. Da pikčiau.
Staiga girdžiu šneka priemenėje. Artinas prie durų. Mergiotės! Karštas prakaitas perėmė. Krutinę suspaudė, širdis šokinėja-plaka.
Va jau inėjo. Trįs. Vyriškis ketvirtas. Ko jam? Neatsiliko mat! Paskui seka.
Nėra jos tarp jų! Neatėjo!
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.
Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.