Kuprelis31-32 psl. · apie 5 min.
XI dalis17% kūrinio
31 psl.

Kuprelis priminė darbą. Liepė man savo pažiurėti, o jis tuo tarpu savo, kas reikia, atliko.

Ir vėl pasakoja, nesiskubindamas. Nieko savyje neslepia, nieko nepalieka tenai. Kiekvieną smulkmenėlę, jausmu pagražintą, atiduoda. Plonas, banguojąs jo balsas maišosi-pinasi su maluno užimu ir bildesiu. Plaukia grindimis, sienomis, lubomis. Veržias pro keturkampius mažus langelius ir oru pasikėlęs skrenda virš pievų, vilniuojančių rugių ir tamsiųjų girių. Tarytum mėlynę dangaus pasiekti stengias, Ir apsakinėja, rodos, ne jis, bet patsai malunas, daug laimės ragavęs, daug vargo prityręs.

– Skubiai namon parsprudau. Laukiau naujų giesmininkų ateinant, laukiau tik jos vienos. Pietuoti nerupėjo. Tarnaitė prašė, sakė, kad atauš, grąsino. Visviena, tegul sau! – pamojau.

Ėjau nuo lango į langą. Žiurėjau pro juos nekantraudamas. Ant šventoriaus ir apie šventorių vaikščiojo-šnekučiavo žmonės. Berniokai su mergiotėmis linksmai tarškėjo-juokavo. Regis, kad ir pamokslą butų užmiršę, kunigo žodžius vėju pavarę. Niekas nei nesiartino į mano namelį. Ničniekas.

– Kad nesutikau jos, visą parapiją išvaikščiojęs, tai čia nei tikėties nėra ko! – atsitraukiau nuo lango.

Atsibodo. Jau daugiau valandos. Užpykęs atsisėdau ir papietavau. Smarkiai ir greitai valgiau. Kad šaukštui galvos nenukandau, tai stebiuos.

Vis nieko nėra.

Prie fortepijano priėjau. Pasiutusio ką užbarabonijau. Trankiau pirštais kur papuolė ir kaip papuolė. Riaukė-gaudė balsai kitas už kito smarkiau, kitas už kito stipriau. Maniau nuo jų riksmo lubos sugrius, mane užslėgs. Nebojau. Da pikčiau.

Staiga girdžiu šneka priemenėje. Artinas prie durų. Mergiotės! Karštas prakaitas perėmė. Krutinę suspaudė, širdis šokinėja-plaka.

Va jau inėjo. Trįs. Vyriškis ketvirtas. Ko jam? Neatsiliko mat! Paskui seka.

Nėra jos tarp jų! Neatėjo!

32 psl.

– Ir neateis jau niekados. Neteks susipažinti, – užraudojo siela.

Kuone pasakiau tiems visiems.

– Eikit sau iščia. Man nereikia jusų. Aš nenoriu tokių mokinti.

Jie ir neprašomi atsisėdo. Laukia ir žiuri į mane. Aš vaikščioju gi sau. Kambarį skersai ir išilgai žingsniuoju, tarytum čia nieko nebutų. Apmaudo varginamas, nagus kramtau. Visą pirštą atkąsčiau, rodos.

Viena mergiočių atsistojo, ilganosė tokia ir sako į mane, nedrąsiai visai, – regis ims ir rankon pabučiuos.

– Mes, Tamsteli, giedoti atėjome... mokinties.

– Gerai, kad atėjote, – burbtelėjau, kampan nusigrįžęs.

– O ar tuoj, Tamsteli, pradėsi?...

– Ko?

– Mokinti mus.

– Palaukite. Jusų mažai teatėjo.

– Daugiau ir neateis. Niekas nenori.

– Uhu! – sumurmėjau pats į save.

– Mums pareiti toli, kad Tamsta greičiau... – pradėjo kita.

– Taigi, toli, – pridurė vyriškis.

Nebuvo kas daryti. Prisiėjo pradėti.

Išmėginau, šiaip-taip jų balsus. Nekokie jie buvo, silpnoki. Viena spiegė, lac ožka, kita avelės balsu bliovė, trečia, kuri pirma prašnekėjo, tai da kiek žmoniškiau. Bernioko toks buvo balsas, kad nors, ausis užsikimšęs, drožk pro langą.

Paskum jau neturėjau ko su jais veikti.

Da kiek pasikankinę su do-re-mi-fa-sol-la-si-do, tylėjome. Mano giesmininkės sunkiai alsavo, o giesmininkas rankove prakaitą nuo kaktos braukė.

Vėl priemenėje balsai, linksmas-guvus šnekėsys, skubųs žingsniai!

Plačiai prasivėrė durįs, ir... aš visas nutirpau: ji peržengė slenkstį. Žiuriu į ją akis ištrėškęs ir matau, lyg pro rukus. Taip, ji, ji! Tai ji, paukštelė, įskrido mano nameliuosna, tai ji gražiai čia sučiulbo!

Tuojau priėjo, pasisveikino mane, šiltai paspaudė ranką. Meiliai, po kelis kartus, pasibučiavo su anksčiau atėjusiomis viešniomis. Užkalbina visus.

Giedra, blaivu pasidarė.

Vėl prie manęs:

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.

Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.