– Ir neateis jau niekados. Neteks susipažinti, – užraudojo siela.
Kuone pasakiau tiems visiems.
– Eikit sau iščia. Man nereikia jusų. Aš nenoriu tokių mokinti.
Jie ir neprašomi atsisėdo. Laukia ir žiuri į mane. Aš vaikščioju gi sau. Kambarį skersai ir išilgai žingsniuoju, tarytum čia nieko nebutų. Apmaudo varginamas, nagus kramtau. Visą pirštą atkąsčiau, rodos.
Viena mergiočių atsistojo, ilganosė tokia ir sako į mane, nedrąsiai visai, – regis ims ir rankon pabučiuos.
– Mes, Tamsteli, giedoti atėjome... mokinties.
– Gerai, kad atėjote, – burbtelėjau, kampan nusigrįžęs.
– O ar tuoj, Tamsteli, pradėsi?...
– Ko?
– Mokinti mus.
– Palaukite. Jusų mažai teatėjo.
– Daugiau ir neateis. Niekas nenori.
– Uhu! – sumurmėjau pats į save.
– Mums pareiti toli, kad Tamsta greičiau... – pradėjo kita.
– Taigi, toli, – pridurė vyriškis.
Nebuvo kas daryti. Prisiėjo pradėti.
Išmėginau, šiaip-taip jų balsus. Nekokie jie buvo, silpnoki. Viena spiegė, lac ožka, kita avelės balsu bliovė, trečia, kuri pirma prašnekėjo, tai da kiek žmoniškiau. Bernioko toks buvo balsas, kad nors, ausis užsikimšęs, drožk pro langą.
Paskum jau neturėjau ko su jais veikti.
Da kiek pasikankinę su do-re-mi-fa-sol-la-si-do, tylėjome. Mano giesmininkės sunkiai alsavo, o giesmininkas rankove prakaitą nuo kaktos braukė.
Vėl priemenėje balsai, linksmas-guvus šnekėsys, skubųs žingsniai!
Plačiai prasivėrė durįs, ir... aš visas nutirpau: ji peržengė slenkstį. Žiuriu į ją akis ištrėškęs ir matau, lyg pro rukus. Taip, ji, ji! Tai ji, paukštelė, įskrido mano nameliuosna, tai ji gražiai čia sučiulbo!
Tuojau priėjo, pasisveikino mane, šiltai paspaudė ranką. Meiliai, po kelis kartus, pasibučiavo su anksčiau atėjusiomis viešniomis. Užkalbina visus.
Giedra, blaivu pasidarė.
Vėl prie manęs:
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.
Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.